Nuo veidrodžiuos žaidžiančių saulės zuikučių
Lig verdančio sierą vulkano gelmių
Tereikia vienintelio žingsnio mažučio -
Aš tūkstančius kartų tą žingsnį žengiu.
Ir kas, kad po kojom vien lūžtantis ledas
Tarp tavo ir mano pasaulių krantų
Orfėjo keliu nepailstamai veda –
Nei grįžtelt atgal, nei sustot negaliu.
Nenoriu nuplaut savo sielos dėmėtos,
Netrokštu segėti kastruotų sparnų.
Tarp tavęs ir manęs tiktai žybsnis kometos
Ir aidas perkūno virš mūsų galvų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2013-09-17 18:58:52
Aistringas... o "kastruoti sparnai"... kodėl, gal ir gali tokie būti - sparnai, bet nebegalintys skristi, atrsi pakirpti
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-09-17 16:28:32
Keistai skamba "kastruoti sparnai", nors pats tekstas su aistra ir užmoju.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-09-17 13:26:45
Mane labiausiai suvirpino antras stulpelis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-09-17 09:56:19
Geras darbas, o ritmikos klaidelė pataisoma:
(Tarp mudviejų vien tiktai žybsnis kometos) :)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-09-17 09:09:29
Tai Euridikę nori susigrąžint? Mitų nepermaldausi.
Patiko, puiku.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-09-17 00:25:43
Man visai patiko. Nors ir gal kiek per daug patoso, tačiau randu nenuvalkiotų frazių. Ir visgi, priešpaskutinė eilutė, kuri iš principo ir yra viso kūrinio vinis, detonuoja ritmiškai. Jos neištaisysi, bet tokiu atveju reikėtų posmo pirmą strofą paderinti. Geras darbas.