Nuo veidrodžiuos žaidžiančių saulės zuikučių
Lig verdančio sierą vulkano gelmių
Tereikia vienintelio žingsnio mažučio -
Aš tūkstančius kartų tą žingsnį žengiu.

Ir kas, kad po kojom vien lūžtantis ledas
Tarp tavo ir mano pasaulių krantų
Orfėjo keliu nepailstamai veda –
Nei grįžtelt atgal, nei sustot negaliu.

Nenoriu nuplaut savo sielos dėmėtos,
Netrokštu segėti kastruotų sparnų.
Tarp tavęs ir manęs tiktai žybsnis kometos
Ir aidas perkūno virš mūsų galvų.