2013. 09. 16.  
Nurėplinau iki kaimynės parsivežti pieno, bet jiedu su sūnumi dar nebuvo grįžę iš ganyklos, teko laukti. Atsisėdau ant savo vaikštynės užsislėpusi už tankių tujų, kad taip netrauktų vėjas. Man nurimus, liovėsi lojęs ir šuo, įlindo būdon, pasidėjo galvą ant priekinių kojų ir įsispitrėjo į mane savo rudom akim. Dulksnojo, bet dar nešalta. Patraukus vėjo šuorui vienas po kito krito obuoliai, gražūs, raudonšoniai, daug jų suvažinėtų – kurie nukritę ant keliuko. Tvarto siena ir stogas apraizgyti vynuogėm, tarp jau raustančių lapų kabo didžiulės tamsiai mėlynos kekės. Jauku, bet nusmelkė mintis – nenumaldomai artėja ruduo, bus tamsūs, ilgi vakarai, bus darganos. Vėlinės bus. Kodėl apie jas pagalvojau?
Šiąnakt per radiją klausiausi Aido Marčėno ir Nedos Malūnavičiūtės atsiminimų apie draugą, Robertą Danį. Laimingo žmogaus būta – šitaip  mylėtas! Šiemet būtų sukakę penkiasdešimt; tik penkiasdešimt. Šiandien – penkeri, kai nebėra, o eilėraščiai lyg parašyti šį rytą, tarsi kalbėtųsi su draugais, su šypsenėle, neskubėdamas, nežinodamas, kad ateities nebėra, kad pats to nesuprasdamas rašo ir rašo testamentą, kiekvienam skaitančiam palikdamas po eilutę, jausmo atspindį, mintį ir  nesvarbu, kad jau praėjo penkeri, kad kažkada, per kažkurį jubiliejų nebebus kam papasakoti atsiminimų, nes nebebus ir jų, atsimenančių.
Žmonės išeina, pasaulis lieka.
Vėl ir vėl mąstau apie mirtį, teisingiau – apie tai, kas po  mirties. Ne kas  nutiks su manim, o kaip atrodys pasaulis be manęs, kokį jį noriu matyti.
Kažkada su drauge pasvajodavom, kaip būtų gera pasėdėti dviese rudens vakarais už lango blaškantis vėjui, brazdinant lietaus lašams į palangę ir gerti arbatą. Tylint, nes nuotabiausia artumo būsena yra galėti tylėti dviese. Dabar jau žinom,  kad to nebus, bet staiga su džiaugsmu suvokiu, kad labiausiai noriu, kad mano draugė rudens vakarais tyliam kambary gertų arbatą – nesvarbu su kuo, nesvarbu, jei net viena, svarbu, kad būtų laiminga ir kad mano atminimas nešmėsteltų juodu šešėliu.
Laimė yra žinoti, kad mylimi žmonės yra laimingi. Jei to kaina yra užmarštis – tebūnie.