Nesugrįžt į Žaliakalnio gatvę
Ir į parką senų ąžuolų,
Kur, palikę nuobodžią vienatvę,
Metų laiptais nuėjom kartu.

Tegul gilės ruduoja ir vėjas
Vakarėjant kitiems jas barstys,
O mėnulis, šakom palypėjęs,
Žers sidabrą į jaunas akis.

Mums kitaip blyškiaveidis šypsosis,
Klos išbalusį taką nakčia,
Ir vilios, paslaptingai vilios jis
Tolimiausia dangaus žvaigždele.

Gražesni nei šviesi mėnesiena
Mums kol kas rudeniniai takai,
Kurie kviečia svajoti kiekvieną,
Neliūdėt, kad paraudo klevai.

Neliūdėti, kad laiptai į kalną
Pasisuko ir veda žemyn,
Kur upelis gyvenimo alma
Amžinos paslapties debesin.