Čia visko tiek nedaug: tik pievos, tik arimai,
Žiemkenčių laukas, nutolęs medžių gojus.
Tiktai vis tiek žvelgi — toks šiltas jausmas ima,
Lyg būtum kažkada po šiuo dangum buvojęs.

Pareitum taip, lėtai duris pravertum,
Didžiajam kambary už stalo atsisėtum,
Klausytum, kaip linus motulė verpia...
Pareitum, būtinai pareitum, jei galėtum.

Žiūri, gal pamatysi kylant šėmą dūmą,
Žinotum — dar ugniakurą ranka kūrena,
Dar uždarytomis langinėmis namai nebūna,
Ir skraido bitės po tvarkingą sodą seną.

Paimtum iš čionai kaip dovaną brangiausią tylą,
Vietoj medaus — lietuviško gerumo samtį,
Gal tik vandens, pamatęs šuliny jo versmę tyrą,
Norėtumei su kibiru prie svirties pasisemti.

Išeiname, paliekame, veltui gegutės šaukia —
Kur tu, sugrįžk, čia tavo metų kraitis!
Gerai, jei dar išgirstame, ir obelys sulaukia,
Gerai, jei vienkiemis dar ne našlaitis.