O kad spėčiau graibyti putas nuo būties kunkuliuojančio puodo!
Nuolat drumsčia jausmus nepelnytai karti patirtis.
Neviltingi jausmai garo vožtuvą - burną - pražiodo
Ne kad myliu tave, kaip juodai nekenčiu pasakyt.

Tu vedi, aš teku. Ne į Rojų, į dvokią kloaką.
Tai ne mano kryptis, protestuoju, spyriojuos, draskaus
Ir vargšelė širdis iš krūtinės iššoktų - taip plaka.
Juk pasaulis platus, juk galėtume eiti kas sau,

Bet siurbies vis giliau, net į kraują įnešdamas tvaiką.
Jau budžiu net sapnuos, kad apsaugočiau savo vaikus.
Kaip įrodyt tiesas tam, kam velnio lašai mintį kraipo?
Kaip jį gyvą pakuot, o ir adresu kokiu išsiųst?

Nors graudu, bet juokiuos - tokios lėkštos kliedėjimo marios.
Apdrabstai ir širsti, kad nelimpa mesti man purvai.
Ką tu sėsi, sakyk, šitaip sunkiai dirvoną suaręs?
Ak, tu keiki mane, kad aruode jau baigės grūdai.

Jei jautiesi vedliu, tai stebėk, kad būtis neputotų,
Netvaskėtų širdis, kad ilsėčiaus rami ir švari.
Ak, atleisk, pamiršau, kad esi tik buities mažas lopas,
Netvirtai prisiuvau, bet kada atsiknoti gali