Atsikvėpk, ir eilėraštis teka it upė,
atsipūsk, ir širdim jau į širdį brendu,
tavo žodį ragauju aš virpančiom lūpom
ir kas kartą pasaulį iš naujo randu.

Net juodžiausiąją naktį jis ilgesiu šviečia,
mėnesienoj nušvitęs jis kelia bures,
nuo manęs lig tavęs jūrios marios vis tiesia
saulės taką, o vėjas vis šiaušia bangas.

Lėkit, žodžiai, į tolimą tolimą uostą,
ten, kur šviečia krante švyturys,
laumė Vaiva ten ties po lietaus savo juostą,
mano akys jos arkoj bures pamatys.

Nubarstys gintarais baltą smėlį jūružė,
nubarstys - aš surinksiu kaip perlus visus,
žodžiai, posmų vilnim čia su vėju atūžę,
iš krūtinės ir lūpų man tavo atodūsį siųs.