Esu senas, apibrizgęs skėtis. Laimė, šeimininkė man surado darbo mažame balkonėlyje. Kitaip būčiau sąvartyne supuvęs. Kasdienis mano triūsas — nuo lietaus saugoti padžiautus mažmožius. Močiutės Rozalijos vaikaitis Žvygintas, pramuštgalvis nepasėda, prasimano daugybę visokiausių pokštų. Naujutėlaičiais bateliais pliauškia po balas, net tvoros su  sienomis dumblais aptenka. Po to išplerusį apavą pakiša po manimi.  Džiovinu, atkakliai jį gindamas nuo drėgmės. Ir šiandien sėdžiu, apglėbęs berniūkščio batus, prikimštus visokiausių popiergalių.
Nuobodoka. Išdykėlis siaučia kieme, o  mane apninka stingulys. Lyg pro miglą regiu, kaip saulės spinduliukas striksi per besiraizgančius vijoklius, kyšteli nosį po mano gaubtu, švelniai glosto batukus.
Neseniai prašniokštė debesėlis. Nenuoramos lašai, susirinkę ant stogo atbrailos, nutaria mane pagąsdinti. Papteli vienas – mažuliukas. Paskui antras, šiek tiek didesnis. Po to visas būrys trypia, dunksi ant mano pliktelėjusio pakaušio. Neiškenčiu. Pašoku. Trepteliu ir surinku:
— Liaukitės, nenaudėliai!
O čia — vėjas. Tik šast pro mano pakeltą koją. Čiumpa už  pakarpos ir  nurūksta drauge su manimi per pašiauštas medžių viršūnes.
Skrendu. Iš baimės bumbuliukais kalenu. Vėjūkštis mane — aukštyn, žemyn. Apsuka ir vėl — aukštyn, žemyn.
Pavargstu. Net devintas prakaitas išmuša. Tik šelmiui vėjui negana. Prašausi namo pargabenamas, o jis prie ežero mane tempia. Pasileidžiame lenktynių per bangas: aš kūlversčiais, vėjas – šuoliukais op op.
Jaučiu, mano bičiulis jau šnopuoja. Tinkamiausia proga vėl priminti namučius. Keista, sutinka ir jis. Grįžtame, mirtinai nusiplūkę. Vėjas švysteli mane per balkono groteles, gurkteli šviežio oro ir  nuskuodžia į švilpikų mugę dūdos pūsti.
Nespėju atsigosti. Brūkšteliu pirštais per snudos lipinamas blakstienas. Staiga išvystu stulbinančio grožio batelį. Įšoku į jį. Pūstas sijonėlis čiuožia mėnulio išblizgintu taku. Brėždamas ratą po rato, neriu į išsvajotąją vaikystės šalį — pasaką. Nesibaigiančią pasaką, kurion ne kiekvienam   lemta pakliūti.