Turiu prisipažinti, kad buvau labai pasipūtęs. Kur čia nesididžiuosi? Apie mane buvo kuriamos pasakos, eilės, netgi knygos rašomos. Buvau lyginamas su mėnesienos užlietu vandenynu... Mano garbingi proseneliai regėjo karalių, karalienių ir karalaičių veidus, o mūsų giminės pradininkai vieno išmoningo graiko dėka netgi sunaikino visą priešų laivyną.. Turbūt jau atspėjote, kas aš toks, bet man tai nesvarbu. Visų daiktų ir žmonių Tvėrėjas buvo griežtai įsakęs mums rodyti pasaulį tokį, koks jis yra. Tačiau mano gelmėse slypėjo kažkokia nelaba dvasia, kuri kartais kyštelėdavo savo snukį ir tada aš iškrėsdavau kokią nors kiaulystę. Jei žmogaus veide būdavo tik keletas raukšlių, aš jį parodydavau it plūgu išvagotą, jei kieno nosis būdavo ilgoka, aš ją paversdavau į kablį. Matote, koks kipšas manyje tūnojo? O man patikdavo to nedorėlio išdaigos.  Žmonės pradėjo manęs vengti. Tiesiog apsiblausiau iš nuobodulio. Tačiau kartą į mane pažvelgė viena mergina. Ji buvo kitokia negu visi. Nedoroji mano pusė tuojau pat pastebėjo jos trūkumus: išblyškusią, strazdanotą odą, storas lūpas, žvairas akis ir susivėlusią rausvų plaukų kupetą. Tačiau man buvo taip nusibodusios plikos sienos, kad nuvijau tą savo kipšą ir parodžiau mergaitę truputį gražesnę: padidinau jos akis, sutankinau blakstienas, paploninau lūpas. Ech, kad būtumėt matę, kaip ji į mane žiūrėjo! Lyg į kokį stebuklą! Ji ėmė vis dažniau ateiti į tą kertę, kur buvau nukištas. Netgi nuvalė mane. Mes tiesiog susidraugavom ir ta mergaitė...sužydėjo. jos skruostai parausvėjo, akys ėmė žėrėti ir žmonės nebepastebėjo jos žvairumo. Plaukai nušvito auksu, o lūpos ėmė atrodyti nebe storos, bet putlios.
Ėmiau pasiilgti tos rausvaplaukės. Kai ji neateidavo, man būdavo šalta, tamsu ir liūdna, tada iš mano gelmių išnirdavo tas kipšas ir skatindavo iškrėsti ką nors nedora. O kai ji ateidavo, aš net išrasodavau. Jei būčiau žmogus, tai pasakyčiau, kad ją įsimylėjau.
Tačiau kartą ji atėjo su vaikinu. Mano princesė nesigrožėjo savimi, tik meiliai žvelgė į vaikiną. Nors likau ramaus veido, tačiau mano vidumi nubangavo šalta, bjauri banga. Ėmiau rodyti vaikiną kaip galima bjauriau: išriečiau jo kojas, išpūčiau pilvą. Tačiau jie abu tik juokėsi. Šaipėsi iš manęs! Kerštingai susikaupiau, ir staiga parodžiau merginą tokią, kokia ji buvo anksčiau: žvairą, strazdanotą storalūpę. Mergina klyktelėjo ir susigūžė, tačiau vaikinas tvirtai priglaudė ją prie savęs:
– Nebežiūrėk, ką išdarinėja tas šlykštynė. Tu man esi visame pasaulyje gražiausia.
Jo meilė man smogė su tokia jėga, kad manyje kažkas trūko, sutraškėjo ir aš sprogau, staiga pažirau tūkstančiais mažyčių šukelių.
Dabar esu tik viena iš tų šukių ir voliojuosi šalia šiukšlyno. Kartais į mane bukai paspokso kokia višta, ožka ar šuo. Manau, kad esu taip nubausta už savo puikybę. Esu maža ir niekinga, visų spardoma, mindoma ir trypiama. Jau buvau susitaikiusi su savo likimu, kai vieną kartą mane pakėlė nuo žemės maži pirštukai. Tai buvo viena kiemo mergytė. Ir vėl mergaitė!
– Atsargiai, aš tau įpjausiu pirštą! – šūktelėjau, nes nebenorėjau  niekam suteikti skausmo.
– Neįsipjausiu, nebijok, – atsakė mergaitė. – Tu tokia gražutė, tikra žvaigždutė. Ji nuvalė mane į savo suknelę ir įsidėjo į kišenę.– Dabar tu būsi mano paslaptimi.
Ak, nors nelengva, bet linksma būti tos mažosios nepasėdos paslaptimi. Ji nešdavosi mane į mokyklą ir manimi gaudydavo saulės zuikučius, taip akindama ir mokytojus, ir draugus, kad tie tik išgąstingai markstydavosi. Man taip pat patiko tie karšti, padūkę zuikiai. Tačiau kartą tas žaidimas skausmingai baigėsi. Bėgdama per judrią gatvę, ji staiga išsitraukė mane  ir švystelėjo saulės zuikį tiesiai vienos didelės mašinos vairuotojui į akis...sužviegė mašinos stabdžiai, tačiau jau buvo per vėlu.... Pajutau, kad mane kažkas stipriai sviedė į viršų. Vis kilau ir kilau. Regėjau, kaip mano mergytę išveža „Greitoji“. Dabar žibu pro jos palatos langą ir linkiu jai kuo greičiau pasveikti. Jei jūs, pažvelgę į rudeninį dangaus skliautą, ir pamatę mažutėlytę, mirksinčią žvaigždutę, pasijusite laimingesni ir doresni, tai žinokite, kad  ten, iš aukštybių  linksmai mirkteliu aš – sutrūkusio puikuolio veidrodžio šukė. Na, argi ne nuostabus mano likimas?