2013. 09. 10.  
O kas yra tiesa? Ar kiekvienam savo? Viena, ta pati visiems? Daugumos ja tikinčių principu? Priešinga priešingose apkasų pusėse ir ją tenka įrodinėti ginklais? Ar tas, kuris nugali, visada yra teisus? Dievas? Bet velnias turi savo tiesą.
Kartą, bene penktoj ar šeštoj klasėj, mėginau įrodyti savo tiesą, bet atsirado vienas, kurio tiesa buvo diametraliai priešinga – toks mažas, čiuplus berniūkštis. Apstoti draugų glaudžiu ratu spigiais balsais mudu įrodinėjom kiekvienas savo, nė vienas nesutikdami pripažinti esą neteisūs, o paskui nė nebegirdėdami, nebesuprasdami vienas kito argumentų, kol mano oponentas neištvėręs skėlė man antausį.
Stojo tyla. Jo akyse mačiau baimę – fiziniai jis buvo silpnesnis už mane ir tikrai būtų pralaimėjęs, bet aš nepuoliau muštis, man buvo svarbiau, kad jis suprastų esąs neteisus ir vėl pasakiau savo nuomonę, o jis, patikėjęs, kad atsako nebus, pakartojo antausį, dar ir dar, kol suskambo skambutis ir, tarsi nubudę, mudu nuleidom akis ir nudyrinom į savo suolus – kiekvienas su savo tiesa. Mudviejų žvilgsniai niekada daugiau nebesusitiko. Tada tai buvo taip svarbu, o dabar net nebeatsimenu, dėl ko gi mudu taip ginčijomės.
Buvom pokario karta, kai viena iš dviejų galybių buvo ką tik įrodžiusi savo tiesą ir mums reikėjo su ja susitaikyti. Anksti buvom pamokyti nekalbėti tiesos. Savo tiesos. Svarbu ją išsaugoti.
Kodėl šiąnakt tai rašau? Nes, nugyvenusi jau netrumpą gyvenimą, su nuostaba supratau, kad tiesos niekam nereikia. Todėl beviltiški ligoniai neklausdavo savo diagnozės, todėl egzistuoja viešos paslaptys ir visi tyli, todėl niekas nepasako, kad karalius nuogas. Tada netrukdomi ateina hitleriai ir stalinai, dabar jau dar aukštesniu, valstybių lygiu ir primeta pasauliui savo valią.
Sakoma – iššoko, kaip Pilypas iš kanapių. Tai apie tuos, tiesą sakančius? Jie, kaip tas Pilypas, atrodo truputį kvaili nuo prigimimo, truputį kanapių apsivalgę...