Ach, kaip tada kvepėjo mėtos
(Aš užsimerkiu ir menu...)
Ir šaudė danguje kometos,
Spragsėjo ankštys lubinų.

Aš nežinojau, kas man darės —
Širdis, atrodė, tuoj iššoks,
Per pievas tekinas be kelio
Parbėgau į namus kitoks.

Na, toks, lyg... rublis metalinis
Arba mėnulio pilnatis.
Žodžiu – švytėjau – mintys pynės,
Jausmai tartum arkliai balti

Vis veržėsi, ištrūkt norėjo,
Nes ką tik gavo avižų.
Tu savo žodį ištesėjai,
Kai gale kluono ties daržu

Man – pakšt į lūpas. Ir dar sykį...
Ir dar, ir dar... Neskaičiavau.
Po to kalbėjai švelniai, tykiai.
Po to tave aš bučiavau...

Ir linko morkos... Ar burokai?
Tas, tiesą sakant, nesvarbu,
Kol tavo tėvas (rankoj kuoka!)
Išniro iš tamsos žaibu...

Per pievas tekinas be kelio
Parbėgau į namus kitoks –
Gumbai, mėlynės, šonus gelia,
Širdis iš baimės tuoj iššoks...
..............................................

Bet man vis tiek kvepėjo mėtos.
Vėl užsimerkiu ir menu...