Kada nors
blaškysiuosi šmėkla
po  kambarius
kaip ir buvusi
šių namų šeimininkė
eisiu per daiktus
jų nekliudydama
gal mudvi nesusidursim
nesusibarsim
skirtingam laike

stovėsiu kam nors už nugaros
stebėdama, ką jaučia ir kaip
vaikščiosiu vėl takeliais
tais pačiais
gyvenimo ieškodama
surinkt fragmentus mėgindama
svetimoj užmaršty
bet kažin, ar bus taip, kaip yra
galbūt, jie bus nebetinkami
juk niekas
jų nematys daugiau ir nesaugos