Peršti akis. Jos vėl pilnos pribertos
Smėlio iš laikrodžio vakar sudužusio,
Valandos — uogos ant smilgos suvertos.
Dienos — kaip vėtros per sielą praūžusios.

Tylą nakties — ne žvaigždes suskaičiuosiu,
Lango stikle lig aušros uždarytą.
Nemigą žingsniais ilgais išmatuosiu,
Spurdančią plazdančią lyg pabaidytą.

Laikas byrės kaip nutrūkę karoliai
Perlais baltais ant pagalvės pūkinės.
Skruostais bėgios nepailstamai, kolei
Sapnas nutūps paukšteliu ant krūtinės.

Godžiai sules užsilikusius trupinius
Miego trapaus lig dienos palytėjimo.
Teks vakaro kito, atodūsių kupino,
Laukti ir viltis iki negalėjimo.