2013. 09. 06.
Kelios dienos, kai iš savo priebučio svetainės stebiu kaimyno Aliaus triūsą – dirvelėj prie namų su dalgele nupjovė bulvių virkščias, ką ten virkščias, žoles, kasmet rudenop užgožiančias dirvas. Rudeninėm jas ir vadina, bet keičiasi tų žolių charakteris, jos pasipila nebe rudenį,  o vos įpusėjus vasarai, ir dabar jų jau tikras kilimas.
Vakar Alis sunešiojo žoles į puvinio krūvą – dirvelės paruoštos, laukia talkos. Štai atvažiavo bičiulis su kasamąja, sugužėjo vaikai, anūkai – klega, juokauja, Alis su nerimu dairosi į dangų, pažadėta lietaus. Užverda darbas, rikiuojasi maišų eilutė, bet staiga, tarsi be debesies, pradeda lašnoti. Maišai sumetami į priekabą, nuvežami į kiemą, dirvelė lieka tuščia, lyg vėjeliui nupūtus. Tiek ir telijo, tik rasą pašlakstė, vėl šviečia saulė, vėl atariami vieni barai, talkininkai supuola kaip skėriai, nurenka bulves, ataria naujus barus. Vėl lyja, smarkiau, vėl nubaido talkininkus, bet neilgam. Taip, tarsi pasivogdami, baigia darbą, klegėdami suguža trobon.
Jaučiuosi tarsi ir aš talkoj buvusi. Nuklystu į vaikystę. Talkos dieną vos švintant kaimynas į ratus įsidėdavo plūgą ir išvažiuodavo atarti pirmųjų barų. Ir aš kartu – mano pareiga parinkti gražiausių bulvių ir parnešti namo – pietums ir kankolynei, kuri visada būdavo verdama vakarienei, talkininkės moterys, prieš sutikdamos ateiti į talką, pasiteiraudavo, ar tikrai bus vakarienei kankolynė. Tai būdavo mudviejų su babūne rūpestis, mažiausios ir seniausios, dirvoj iš mudviejų menka nauda.
Kaip apžavėta stovėdavau lauko gale ir žiūrėdavau, kaip švelniai braukia plūgas vagos šoną, atverčia, žemė skeldėja, atverdama savo turinį. Paskui ateina talkininkės, Zobielijos davatkos, klaupia į barus, kiekviena savu kabliu purena žemę, renka bulves. Aš prisirenku krestį gražiausių ir nenorom nueinu namo – taip norėčiau būti su visais, klausytis ramių, neskubrių kalbų, susišūkavimų, kūrenti laužą. Bet...
Vakare virtuvė priguža žmonių, pavargusių, sužvarbusių, o ne sykį ir sulytų, pasklinda savotiškas, iš laukų parsineštas žemės kvapas, kalbos, alasas, babūnė į dubenėlius pilsto kankolynę, valgo pagirdami, atkartodami, pajuokaudami, veidai įrausta. Neskubėdami skirstosi. Davatkos išsineša atlygį už darbą. Tokia taksa buvo, už dieną priklausė tiek bulvių, kiek paneša, tai ir kraudavosi davatkėlės kaupinus krepšius – svarbu nusinešti iki vartų. Pokario davatkos – taip ir matau jas visas, tik ne visų vardus beatsimenu.
Mano gyvenimo bulvės jau nukastos, bet vis tiek gera, kad dar sulaukiau  šviežių, kad galiu bent matyti, kaip dirba kiti.
Į mano kiemą ateina Alis, varinas dviračiu su persvertu bulvių maišu. Man. Tylėdama, slėpdama graudulį susidedu jas į dėžutes – tokios gražios, rinktinės bulvės. Už ką man taip? Atrinko gražiausias.
Atsimenu, kad nuo vakar likusi viena virta bulvė. Išsirenku iš atvežtųjų vieną, pačią dailiausią, nešuosi į virtuvę, skutu, tarkuoju, išspaudžiu, sutrinu ir išvirtąją, nevikriom, virpančiom rankom ilgai lipdau kankolėlius ir verdu sriubą. Valgau priebučio svetainėj – nėra buvę šitaip skanu. Paskui sėdžiu įraudusi, kaip ubagė veselioj, klausausi kaimo tylos. Temsta.
Praėjo dar vienas bulviakasis.