Dabar mane vieni vadina planeta, kiti tiesiog mėnuliu. Visokių istorijų prikurta apie mano atsiradimą. Tačiau, tik aš žinau tikrąją. Ją jums ir noriu papasakoti.
Nuo senų laikų dangų valdė saulė. Valdovė rikiavo debesų kariaunas, nurodinėjo iš kurios pusės pūstelėti vėjui. Dirbo dieną ir naktį. Ji taip pavargdavo, kad atėjus nakčiai imdavo snausti. Dangaus skliautas aptempdavo, o debesys ir vėjai pasimesdavo tamsoje. Sakysite, kad aš galėjau šviesti. Ne, tuomet dar manęs nebuvo. Reikėjo laukti, kol saulė pailsins savo galvelę.
Atėjus rytui, ji vėl imdavo švieti. Vėl  stverdavo savo krištolinį rutulį, kuriame ji matydavo kuriam vėjui įsakyti pūsti, kokį debesį išginti į dangaus lankas.
Kartą saulė pasiėmė rutulį į rankas. Jos galvoje sukirbėjo išganinga mintis. Ir ką ten ji sugalvojo? O gi užpildyti rutulį savo šviesa ir išridenti jį į dangų naktį.
Kaip tarė taip padarė. Prisėmė į rutulį savo šviesos, gerai uždarė ir paleido į vakarinį dangų. Atsipūtė – dabar ramiai galės naktį miegoti, o jos darbelius atliks naujas žibintas. Taip dangaus platybėse atsirado naujas gyventojas. Tikriausia supratote, kad tai aš.
Tuo metu dar buvau bevardis. Ritinėjausi per dangų naktį iš nakties. Staiga manyje ėmė mažėti šviesos. Šviečiau viena puse. Pasirisdavau, imdavau šviesti kita puse. Galų gale – aptemau. Pasirodo, buvo kalta viena mažytė skylutė, pro kurią išgaravo spindesys. Keisčiausia, kad visa šviesa pranyko per mėnesį. Saulė susijaudino ir vėl užpildė mane akinančia šviesa. Ir vėl per mėnesį aptemau. Taip saulė ėmė mane kas mėnesį pamaloninti savo auksu ir šaukė Mėnesiu, Mėnuliu.
Ir dabar taip mane tebevadina. O jei netikit, pažvelkit į naktinį dangų ir jame besiridinėjantį rutulį. Nebijokit, niekada iš ten nedingsiu. Visada šviesiu danguje debesų kaimenėms ir jų piemenėliams vėjams. O jūs į mane žiūrėdami galėsit skaičiuoti laiką ir turėsit patį geriausią gamtos kalendorių.