Negąsdina manęs tamsus ruduo, jo lietūs,
Net ir žiema su geliančiais speigais.
Gyvenimas — ne tik medus kvapniausios liepos,
Ne tik lakštingalos jaunystės vakarais.

Išmokom dirbt, mylėt kiekvieną dieną,
Kuri nušvinta saule danguje,
Mylėt likimą tą, kuris mus pasitinka
Laisvoj šaly, brangioj Lietuvoje.

Tik man vis neramu, taip norisi žinoti,
Ar ir toliau, kai jau manęs nebus,
Prie Nemuno vaikaičiai dar šypsosis,
Mylės taip pat čia esančius namus?

O galgi ne, ereliai plėšrūs dairos,
Iš vėliavų kitų kraštan mūs ruošias skrist.
Ar nugalės lietuvis širdyje savo baimę
Ir gint valstybę, žemę, kalbą, ar išdrįs?

Būčiau ramesnis, jeigu tvirtai matyčiau,
Kad valdžios vyrai nelinksta kaip karklai
Prieš didesniųjų galią, prieš jų patyčias,
Jei lemtų sprendimus ne vien tik pinigai.

Gėdingi pažadai, besaikis paklusnumas,
Į užribį išspirtas orumas ir garbė,
Tauta ir tautiškumas nebe valstybės kūnas,
Europiniam piliečiui tai jau beveik dėmė.

Kas bus su tavimi, ar gležniems laisvės metams
Dar lemta augti, šimtmečius skaičiuoti?
O gal tik vienas kitas, kažkoks naivuolis senas,
Norės apie tave, mano laikų, svajoti?