Kuomet atropoji į guolį ant šieno,
Kur buvai kadaise
Išsirausęs slėptuvę gilią
Po burokėlių ravėjimo
Arba
Suteptais marškinėliais nutrynęs suodiną dangtį,
Nuovirą drumzliną nusemi
Į avietes prie virtuvėlės lauko,
O tada uogą kybančią po šakom
Nuskini du metrus nuropojęs trilinkas –
Saldumas slysta gomuriu.
Niekada nepamiršiu to žodžio,
Kurio skambesį palikau
Ant aũkšto
Lipdama mediniais laiptais,
Nes koja užkliuvo už
Kanikiuko – tik tada išgirdau dar vieną naują
Žodį.
Ir važiuodama namų link ant sėdynės
Mašinoje
Išdėlioju lapus sudžiovintus:
Liepos, rugiagėlės, trauklapio.
Atostogos prie Baisogalos
Iš vaikystės
Vis dar sušvinta,
Kai pieno lentyna šaldytuve ištuštėja
Arba pritrūksta sviesto.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-09-05 15:49:17
Puikus darbas, pakerėjo
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-09-05 15:03:46
Išjaustas nuo - iki, todėl gyvas ir skanus įspūdis visam likusiam laikui.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2013-09-05 11:54:00
kažkuo palietė širdį ir tai yra gerai.