Likimo labirintais

Santrauka:
Susvetimėjusioj aplinkoj sunku rasti artimos sielos žmogų, tad tenka kreiptis į psichologą. Daug faktų iš artimų žmonių gyvenimo, tad manau, kad kūrinys gimė iš nerimo dėl jų likimo.
Žmonės visada linkę tikėti stebuklais, sapnais ar būrėjomis. Sunkus ar kupinas meilės nuotykių jaunuolio gyvenimas gali visai netikėtai baigtis.
   Prisiminiau kelis tokius bičiulius, jų nenusisekusius likimus. Atrodė, kad tik pradėję savarankišką šeimyninį gyvenimą, jie mes senus įpročius, bet kur tau... Tie ”slapti” žygiai ”į kairę” baigėsi skyrybomis ar, dar blogiau, jų degradavimu.

  Raimis buvo ką tik aukštuosius mokslus baigęs vyriokas arti Kristaus amžiaus. Jo noras – po ilgų blaškymosi metų pagaliau ”surimtėti” – nebuvo itin sėkmingas. Visų pirma, jam reikėjo įsikurti laikinojoje sostinėje – susirasti bent kiek padoresnį kampą. Ieškodamas gyvenamojo ploto, Raimis išlandžiojo interneto skelbimų svetaines, bet jam netiko nė vienas siūlomas būstas: ar buvo tolokai nuo centro, arba nenormaliai brangi nuomos kaina... Pagaliau nusprendė dar kurį laiką pusiau legaliai glaustis studentiško bendrabučio kambarėlyje ir ieškoti panos su nuosavu apartamentu. Juk tada išsispręstų visos jo problemos: darbą nuo rugsėjo jam pažadėjo tolimas giminaitis, o blogiausiu atveju tektų grįžti į gimtinę – Sūduvos pakraščio miesteliūkštin.

   Ir štai Raimio ieškojimų kelyje netikėtai atsirado šiokios tokios prošvaistės: jis viename draugų vakarėlyje susipažino su gan įspūdingų duomenų dama. Sužinojęs, kad Vilma jau buvo kartą ištekėjusi, jis nenusiminė: anaiptol, tai Raimiui atrodė privalumas. Juk ji nebus tokia skubi jį „supančioti“ visokiais artimesniais įsipareigojimais. Tiesa, nors ji gyveno kiek tolokai nuo centro – Aukštuosiuose Šančiuose, bet tai Raimiui, nusivylusiam ankstesniais nesėkmingais būsto ieškojimais, atrodė ne taip jau ir svarbu. Dabar tereikia „suvystyti“ damulę Vilmutę, ir jam nusišviečia beveik nemokamas būstas, o gal ir malonus guolis. Jo galvoje gimė gan suktas, bet efektingas veikimo planas. Svarbu, kad Vilma pati norėtų su juo suartėti, tad pasitelkė savo draugužius, kurie paskleidė visokių pikantiškų Raimio intymaus gyvenimo, jo tariamų pergalių istorijų. Jos netrukus pasiekė ir smagurę Vilmą, tad beliko tik „pasiduoti“ jos kerams ir vilionėms.

   Jų pirmasis suartėjimas Vilmos butuke buvo abiem gan miglotas, nes jie gerokai padaugino kavinėje kokteilių. Tiesa, pirmosios glamonės ilgai neužsitęsė: Vilma nesivaržydama nusimetė savo kelis apdarus ir pradėjo vilioklės šokį pagal gašlią rytietišką muziką. Raimis pritariamai plojo ir kvatojo be atvangos, kad nuslėptų savo jaudulį.
   Paskui abu krito „į pūkučius“ ir... Daugiau jie nieko nebeprisiminė. Ryte Raimis nubudo pirmas, patvarkė miegančią damulę jai taip ir nenubudus. Skubiai apsirengė ir išskubėjo darban.
   Vakare Raimis susitiko su bičiuliais alinėje stebėti „Žalgirio“ varžybų. Vyrukai vienas per kitą kamantinėjo:
– Na kaip? Ar saldi uogelė ta Vilma?
– Tikriausiai, pavijo šalin nuo slenksčio palydėjus?
– Ar apgavai damutę?
– Tai gal pripliurpei jai visokiausių bajerių...
– Visai ne, tik šiek tiek „pagražinau” jos ir savo ateities viziją...
   Po baro ir prakištų rungtynių Raimis persigėręs ir prislėgtas nuskubėjo į savo butuką išsimiegoti.

   Vilma prieš nubusdama ėmė lygiau kvėpuoti. Jos kūnas nuo keistos įtampos truputį virpėjo. Tylą nutraukė kebždesys prie durų, rakto spragtelėjimas spynoje. Išgirdo rankenos girgžtelėjimą ir buto durys palengva prasivėrė. „Tai jis!” – švystelėjo mintis. Vilma laukė... Nuo durų padvelkė lengvas šaltukas.
   Įslinko jos eksvyras Jurgis, kuris buvo pasilikęs po skyrybų jų bendro buto raktus. Vilma susigūžė, pajutusi baimę. Jurgis lyg niekur nieko nusimetė drabužius ir įsirangęs į lovą ją grubiai „patvarkė”. Vilma nesipriešino: buvo bejėgė ką nors jam sakyti, priekaištauti, nes jo elgesys buvo neprognozuojamas. Fizinis smurtas – jų skyrybų priežastis, kėlė nenusakomą baimę. Vilma inkštė iš beviltiškumo ir patirtos skriaudos. Žinojo, kad taip ilgiau neturi tęstis: reikia kaip nors atsikratyti tų Jurgio vizitų, jo prievartavimų. „Gal Raimis man padės?” – jos pasąmonėje šmėkstelėjo viltis.

...Kai po kelių mėnesių ji išdrįso Raimiui pasipasakoti apie savo dviprasmiškus santykius su buvusiuoju, suprato, kad jis vargu, ar ką galės pagelbėti. Čia esanti jos problema, tad Raimis nenorėtų kištis į jos ir buvusiojo santykius. Bet pažadėjo tartis su pažįstamais Šančių kietuoliais, gal jie padės sutramdyti nenaudėlį.
   Kartą grįžusi namo ji pamatė neįtikėtiną vaizdą. Jos butas buvo nusiaubtas kaip po vagių vizito. Rūbai išmėtyti, patalas sujauktas.
– Ką tu čia veiki? Kodėl neišsinešdinai su visais buvusiais savo daiktais? – kiek atsitokėjusi, Vilma užsipuolė įžūlų įsibrovėlį į jos butą,
– Tik nereikia jaudintis, aš viską paaiškinsiu... Ar gali man skirti minutę? – prašneko kiek suglumęs Jurgis. – Aš ieškojau savo dokumentų.
– Kokių dar dokumentų? Tikriausiai, pritrūkai pinigų savo išgertuvėms. Žinok, čia – ne greitų kreditų bendrovė. Aš gyvenu iš savo algos. Jei atiduosi buto raktus, tada pagalvosiu...
– Tu atspėjai: pritrūkau pinigų. Gal galėtum duoti kokį šimtą litų?
– Už ką? Kad mane žemini prievartaudamas? Kiek tai tęsis? Matyt, teks samdyti kilerį, kad tave pribaigtų...

   Gan vėlai grįžęs namo, Raimis prieškambaryje pastebėjo beveik vyriško dydžio batus. „Tikriausiai, turime vėlyvą viešnią”. Kambario prieblandoje pasigirdo kažkieno duslus kvėpavimas. „Kokia būtybė taip vėlai atklydo į mano namus?” – pagalvojo.
   Prisiminė, kad buto raktus buvo patikėjęs tik Vilmai. Ji bijojo nakvoti namie, kai jos buvusį vyrą gerokai „pašventino” keli Šančių bičai. Tuoj įjungęs šviesą, suprato neklydęs.
– Tu ankstyvas. Ar šiandien trumpiau dirbi? – Vilmos veide atsispindėjo iš pradžių nustebimo, paskui pasitenkinimo grimasa.
   Raimis pamatęs ją jaukiai susirangiusią lovoje, paaiškino:
– Ne, šiandien man kaip ir išeiginė. Tik turiu sutvarkyti kai kuriuos projekto popierius. Sėdu prie kompiuterio, o tu, Vilmut, jei gali, išvirk man kavos.
   Juodu jau kurį laiką nuomavo Žaliakalnyje jaukų butuką, nes Vilma paniškai bijojo gyventi savajame Aukštuosiuose Šančiuose. Kas, jei kerštaudamas jos buvęs vyras Jurgis ims ir užsiundys kokius savo sugėrovus? Kaimynų neprisišauksi, policija nepadės. Žadėjo savąjį butą parduoti, bet nutarė geriau jame apgyvendinti seseris, kurios pakeitė ne tik spyną, bet ir duris.

   Atkutusi po stresų Vilma įsidarbino vienoje draudimo bendrovėje ir jai neblogai sekėsi. Tačiau ji vis mažiau paisė Raimio interesų: kai atsirado „lengvų“ pinigų, pradėjo dažniau užtrukti su draugėmis, kurios, kaip ir ji, irgi buvo „gyvanašlės“. Vakarus leido kur kavinėje ar privačiame plote. Atsirado ir slaptų gerbėjų, ir sugulovų.
   Raimis nė neįtarė, kad jo paspęsti spąstai Vilmai jį patį įtraukė į liūną ir vis labiau gniuždė. Depresija kamavo ne juokais ir jis ryžosi lemiamam žingsniui. Jis privalo ištrūkti iš Vilmos žabangų, kad ir kaip sunku tai bebūtų. Kai palaidūnės sugyventinės nebuvo namie, jis susirinko savo daiktus, kurių ne tiek daug ir teturėjo. Jos neseniai pirktus jam rūbus sumetė krūvon į kampą. Dar kartą apžvelgė kambarį, kuriame buvo tiek iliuzijų, tiek melo ir skausmo. Nuo slenksčio dvelkė išsiskyrimo šaltis, liūdesys pripildė spurdančią širdį, sujaukė mintis. Raimis pajuto, kad užtektų tik Vilmai panorėti, ir jis viską atleidęs liktų, vėl bandytų ją įtikinti, kad juodu gali būti kartu laimingi. Bet saldi atomazga – laisvė – buvo čia pat. Juk ir anksčiau Raimis bandė išsivaduoti, bet užtekdavo Vilmai atgailauti, net nusižeminti, ir judviejų glamonių vakaras apsvaigindavo, o Vilmos geidulingas virpulys jį užkrėsdavo neatsispiriamai.
   Tačiau kartą jų mylavimosi atomazga vėl abu nuvylė: pernelyg kaštai glamonėjamas jo pasididžiavimas neatlaikė: jis baigė nė nepradėjęs. Vėl pasipylė Vilmos žeminančių priekaištų lavina, kad jis esąs ne vyras, gal nesveikas, kad nemoka susilaikyti, valdydamas savąjį geismą, Jis nė nesiteisino... Juk visad buvo toks perdėm jausmingas, greitai perdegantis. Jų audringam bendravimui nebuvo jokių perspektyvų, tik nesibaigianti kasdienybės barnių rutina, klaidžių jausmų labirintas.

   Gyvenime niekas neapsaugotas nuo sunkumų, nesėkmių ar nusivylimų. Kartais nutinka ir taip, kad dvasinis skausmas palaužia, išsenka jėgos, pasijuntame per silpni, vieniši ir niekam nereikalingi. Tada „užsidedame juodus akinius” ir ima atrodyti, kad nei šviesaus, nei gero šitame gyvenime jau nebebus, kad ir gyventi nebėra prasmės. Kartais šmėkšteli mintis, kad tik savižudybė viską išspręstų, o kartais ji „apsigyvena“ galvoje ilgam...

   Tačiau tie, kurie nuo šios ribos pasuko atgal, puikiai žino, kad tereikia visai nedaug, kad viskas pasikeistų. Juodos mintys vėl išsisklaido ir pilnas galimybių ir šviesių akimirkų gyvenimas tęsiasi toliau. Kad taip įvyktų, labai svarbu nesustoti ir neįstrigti ties sunkumų slenksčiu.
   Liuda buvo „baltoji burtininkė“ – nebloga psichologė, guodėja. Ji padėjo ne vienam žmogui, pasiklydusiam pasąmonės labirintuose, išsivaduoti nuo minčių apie savižudybę. Tiesa, ne visus pavyko įtikinti, kad neverta ryžtis tokiam drastiškam žingsniui. Ji prisimena, kad tokio savo kaimyno Gedimino nepavyko išvaduoti nuo sielą temdančių klaikių minčių. Po motinos mirties jis taip pasinėrė į juodą gedulą, kad užmiršo ir savo jauną žmoną, besilaukiančią kūdikio, ir mylinčią seserį...
   Po žydinčia obelim jis atrodė laimingas: kreivas šypsnys, sustingęs lūpose, bylojo, kad šėtono žabangos pavyko. Tiesa, jo žmona tuoj po laidotuvių atsikratė būsimojo jų kūdikio.
   Bet Liuda prisimena ir neseną malonesnį atvejį. Viena jos pagalbos sulaukusi moteris jai net parašė padėkos laišką:
   „Dėkoju Jums, Liuda, kad išgelbėjote mane iš to baisaus stingulio ir baimės! Tada, po vyro išdavystės, jo smurto ir mano sunkios nervų ligos aš jaučiausi tokia bejėgė, nežinojau, ką daryti, kur eiti. Kreiptis pagalbos buvo gėda, be to, bijojau vėl patekti į psichiatrinę. Tada bandžiau įtikinti save, kad esu stipri ir man nereikia kitų paramos. Kad ir apie kokį „gelbėjimosi planą“ galvojau, tai neatrodė išeitis. Iš pradžių raminau save, kad viskas pasikeis, jei susirasiu patikimą ir jautrų draugą. Deja... vėl nusivyliau. Bet kuo toliau guodžiau save, tuo situacija su juo atrodė labiau beviltiška. Norėjau pabėgti nuo jo, nuo visų, mesti darbą, persikraustyti... Tada ir pagalvojau apie savižudybę. Kreiptis į Jus psichologinės pagalbos mintis atsirado kartu su mintimi „nebegaliu“. Turėjau sau pripažinti, kad nesu tokia stipri, kokia įsivaizdavau. Važiuojant į Jūsų konsultaciją, galvoje dėliojosi scenarijai, ką sakyti. Juk dūšioj per gyvenimą tiek daug susikaupia... Gal atsimenat, kad man buvo sunku pradėti kalbėti. Iš pradžių tylėjau. Labiausiai bijojau išgirsti kritiką, kurią girdėjau viską gyvenimą: iš tėvų, seserų, buvusio vyro, draugų... Iš Jūsų, p.Liuda, kritikos taip ir neišgirdau. Išgirdusi savo pačios žodžius pasakojant savo skausmą, aš suvokiau, kad tokių kaip aš daugybė. Jūs mane įtikinot, aišku, ne iš karto, kad viskas gali pasikeisti, sakėte, kad Jūsų lankytojais buvo daugelis įžymybių, kad ir juos apima depresija.
   Tereikia paties žmogaus pastangų, sugebėjimo pamatyti šviesą tunelio gale, ir naujai pažvelgti į praeitį, kurios negalime pakeisti. Tai suteikė ir man vilties, kad ir aš išsikapstysiu. Ir išsikapsčiau! Dabar, pažvelgusi atgal, suprantu, kaip kvaila buvo galvoti, jog yra kažkokių “stipriųjų”... Visiems mums kartais prireikia kitų pagalbos. Džiaugiuosi, kad tai laiku supratau. Jums dėkinga Vilma”.
   Sutartu laiku pro Liudos svetainės duris įžengė klientas R. ir maloniu baritonu pasisveikinęs ėmė dėstyti savo problemas. Jam nesiseka seksualinis gyvenimas. Ir ne tik...

   Neįtikėtina, kaip toji Vilmos seserų šeimynėlė jos buvusiame butuke transformavosi po Raimio pabėgimo. Jos vyresnioji sesuo Jolanta sugebėjo ”susiveikti” porelę nesantuokinių vaikučių nuo skirtingų miklių vyrukų, kurių ir pėdos ataušo po linksmavakarių su pratęsimais. Ji nesėkmingai bandė žudytis, bet pagaliau susitaikė su vienišos mamos likimu. Vidurinioji, Sofija, po trumpalaikių vedybų grįžo iš rytinės kaimyninės respublikos irgi su „gyvu kraičiu” – mažąja Eureka ir papildė namų „vaikų darželį”. Tik Regina kažkaip sugebėjo nepastoti nuo gerokai už ją vyresnio užkietėjusio senbernio, su kuriuo garbingai susituokė po keliolikos metų „skaisčios” bičiulystės, bet taip ir nesusilaukė palikuonių.
   Na, o Raimio buvusi simpatija Vilma nelaimingai ištekėjo už našlio iš Šančių, kuris, matyt, neišlaikė karštų naktų ir sunkių vyro pareigų: netrukus pasimirė, palikęs savo dviem įmitusiems bernaičiams našlaičiams liūdinčią jauną pamotę, laukiančią paguodos.
   Nežinia, kaip gi Raimiui sekasi...
klevelis47

2013-09-04 20:04:29

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...