nesakyk kad geidi kai rudenį geria arbatą šlamėjimas
tau tik leista galvot jog aš pirštų tavųjų švelnutis raudonis
kai mes pučiam abu ryto rūką skirtingom kryptim
tai akim prisigaudom smulkučių miglos detalių
ir tada tu šauki ei suklupkim ant pievos gelsvų paakių
nes jie brinksta tikslingai kaip lietūs sulig mėnuliu
aš nesiklaupiu dar tik iš lėto valingai nuogėju

nes ir tu juk buvai taip tyrai nuoširdus
kai prilyta tebuvo tik iki nariukų