Tai akys džiaugiasi pamatę
Tiek daug grybukų raudonų.
Greit šokamės sumest į krepšį,
Išraut iš miško samanų.

Tiktai nusvylam, oi nusvylam,
Kad jie taškeliais nuberti.
Ir taip kartojas juk ne sykį,
Kai pasijuntam apgauti.

Graži kepurė, tvirtas stotas,
Į priekį žvelgia išdidžiai,
Tiks į vadus,  nes jau „bagotas“,
O kas galvoj – mat jį kipšai.

Kipšai ir sprendžia, tik mes verkiam,
Kad vėl nematėme smalos
Galvoj, kurią taip šauniai dengė
Kepurė musmirės spalvos.