Mana labai patikdavo tarškėti. Kada? Nelabai prisimenu. Gal tada, kai buvau visai jaunas. Toks dailus, it nulietas. Mes tada dar nelabai ką teišmanėm, todėl taukšdavom apie būsimą gyvenimą. Svajojome pakliūti į gerus namus, kur mus saugotų ir brangintų. Nežinau, kaip pasisekė kitiems, bet aš tai nesiskundžiu savo likimu. Patekau pas kareivį. Iš pradžių nežinojau, ką reiškia tas žodis. Tačiau vėliau viską supratau. Gyvendami su žmonėmis, mes išmokstame jų kalbos ir viską puikiausiai suprantame. Kartais net žmonėms pokštus krečiame. Jūs manote, kad dingo jūsų degtukai, žirklės, piniginė ar dar koks daiktas? Ne, jie paprasčiausiai pasislėpė. Gal jie supyko ant jūsų, ar nori tik slėpynių pažaisti. Būtų puiku, jei ir žmonės suprastų mūsų kalbą. Kėdė girgžda, stalas traška, lempa mirkčioja – visi jie kalba. Kai kurie žmonės tokie protingi, jie tikrai susikalbėtų su daiktais. Manasis kareivis  buvo taip pat nekvailas. Jis saugojo mane. Sakė, kad aš jo didžiausias turtas. Slėpė mane užantyje. Taip arti savo širdies. O ji buvo karšta. Šildydavo mane. Vis plakė. Gal ji šitaip kalbėjo? Nebeprisimenu, ką ji man sakė. Juk tai buvo taip seniai. Gal ką nors apie drąsą. Ar apie tai, kaip ilgisi namų. Kas ten žino. Kai man nereikėdavo darbuotis, kad kareivis būtų sotus, aš ilsėdavausi šalia širdies, klausydamasis jos istorijų. O kareivis žygiuodavo tolyn, nešdamas ir mane ir savo širdį nežinia kur...
Kartą mane pabudino stiprus trenksmas. Širdis irgi baimingai daužėsi it pakvaišusi. Ū-ū-ū-ū-uch-bumbt! Ir dar kartą! Staiga vz-z-z-z-zi-i-i-mbt- kažkas skaudžiai smogė man. Tarsi subyrėjau į mažyčius gabalėlius, o kareivio širdis vis trankėsi...
Po to aš ėjau iš rankų į rankas, visi mane apžiūrinėjo. Jaučiau, kad tapau kitoks, nes manyje buvo kažkas įstrigęs. Iš kareivių kalbų supratau, kad atlikau žygdarbį, kad išgelbėjau  nuo kulkos savo šeimininko širdį. Nemaniau esąs didvyris. Aš tada tik tyliai tūnojau. Savo vietoje, šalia širdies.
Mane labai pagerbė. Nebereikėjo darbuotis. Kareivis mane išdidžiai rodydavo visiems. Gal čia dėl to kliuvinio manyje. Ta kulkos skeveldra buvo labai aštri ir pikta, ji visai nesikalbėjo. Ką darysi. Teko man ją nešiotis. Ilgainiui ji sudilo ir beveik susiliejo su manimi. Kareivis grįžo namo ir atidavė mane savo anūkui. Tas nebuvo toks gailestingas. Sukiojo mane ir lankstė, daužė ir laužė kaip tik gebėjo, kol nulaužė svarbią mano dalį. O tada mane, tokį invalidą, išmetė. Va tau ir dėkingumas!
Aš voliojausi tarp butelių šukių, bulvių lupenų, suplyšusių skudurų, duonos plutų, net senas batas ten riogsojo. Gyvenimas buvo ne toks jau ir blogas, nes visi pasakojo savo istorijas. Tik vis prisimindavau kareivio širdį ir ilgėdavausi jos. O savo darbo tai nelabai prisiminiau, nes prisipažinsiu, aš jo nelabai mėgau. Tuo ir skyriausi nuo savo kitų gentainių. Kulkos skeveldra manyje vis dar tylėjo, ji buvo jau visai aptrupėjusi.
Mus ėmė apaugti žemės. Nebejaučiau saulės, bet ir čia man buvo gerai. Kaip pas kareivį užantyje. Žolių ir medžių šaknys šnabždėdavo įvairiausius dalykus. Tik buvo labai jau tamsu.... sykį vėl pasigirdo kažkoks girgždėjimas, duslūs smūgiai, atsivėrė kiaurymė ir opt! – aš  krūvoje žemių buvau išpiltas paviršiun. Net sublizgėjau iš to susijaudinimo. Kažkieno rankos mane pakėlė ir nuvalė:
– Istoriškai jis nevertingas, – išgirdau. Jau žiojausi ginčytis, bet kitas balsas atsakė:
–  O tu pažiūrėk, koks jis įdomus. Žinai, atiduosiu jį savo draugui juvelyrui,  gal ką sukurs.
Apsidžiaugiau, kad vėl turėsiu šeimininką. Tačiau mano džiaugsmas trūko ne ilgai. Tas juvelyras su manimi elgėsi blogiau, kaip kareivio anūkas: mane kaitino, šaldė, kalė, lankstė – ai, ko jis tik su manimi nedarė! Galų gale baigė mane kankinti, ilgai sukiojo tarp pirštų ir apžiūrinėjo. Liko patenkintas savo darbu:
– Originalus, – pasakė, – nemaniau, kad pavyks tokią grožybę sukurti, – pasigyrė sau.
Tada buvau nublizgintas ir pagarbiai padėtas ant lentynos tarp kitų tokių keistuolių. Jie visi buvo gana pasipūtę. Kur čia nepradėsi didžiuotis! Visi mumis grožėjosi ir žavėjosi, tačiau aš taip ir nesupratau, kam dabar esu skirtas. Matyt, buvau pernelyg kvailas. Nesupratau, ką paistė tie kiti gražūs daiktai. Vieni gyrėsi, kad jie yra iš brangiųjų akmenų, kiti – kad iš tauriųjų metalų. O aš tik tylėjau. Kažkada buvau tvirtas ir užsigrūdinęs, net kareivį apsaugojau. Papasakojau jiems tą istoriją, bet tie prašmatnūs išdiduoliai nesuprato manęs, o tik pasijuokė.
Nežinau, kiek ilgai būčiau gulėjęs ant tos lentynos. Ilgėjausi kareivio, net jo anūko, net to šiukšlyno, kuriame buvau iškastas. Kartą atėjo toks vaikinas. Jis ilgai apžiūrinėjo mane, glostė ir vartaliojo, lyg būčiau koks brangiausias akmuo. Pajutau palankumą tam jaunuoliui. Net panorau, kad jis taptų mano šeimininku. Taip ir įvyko. Iškeliavau, įdėtas į gražią dėžutę, jaunuolio kišenėje. Tos dienos  vakare jis sutiko merginą. Jiedu sėdėjo žvakių šviesoje ( ak, kaip man tai priminė kareivio namus) ir susiglaudę apie kažką tyliai šnabždėjosi. Tada jaunuolis išsiėmė dėžutę, ir padavė ją merginai. Ji atidarė dėželę ir pamatė mane. Net aiktelėjo iš susižavėjimo. Aš nukaitau iš gėdos. Nemaniau esąs toks gražus. Dar pamiršau papasakoti, kad buvau pritvirtintas prie kažkokios ilgos blizgančios gyvačiukės. Taigi, išvydusi mane, mergina pabučiavo vaikiną tiesiai į lūpas.  Va šitaip.Cvakt! O mergina dar pasakė:
– Tebūnie šis pakabukas mūsų meilės talismanas.– Ir užsinėrė mane ant kaklo. O aš vėl pajutau plakant širdį! Jauną ir karštą! Supratau, kad dabar turiu saugoti ją! Širdį ir tą meilę, apie kurią mergina kalbėjo. Matyt, kad tai – didžiausi turtai. Taigi, ar ne puikus mano likimas? Tik nepykit, kad nemoku visko taip sklandžiai papasakot. Nors stropiai saugau širdį ir meilę,  buvau, esu ir liksiu tik paprastas aliuminio šaukštas. Negi be koto. Tik su kulkos skeveldra savyje...