... tik trumpam, o tiek jausmų

Taigi.
Turinys. Pernelyg atviras [pagal mane, nes aš labai linkusi viską slėpti].
Forma. Eufonija tokia susistygavusi, kad jau dainuot galima... Bet ar įmanoma jausmus išsakyt išsakyti taip darniai? :)

Lyrika… „Apkabinsiu artumu“ platu. „Nežinau, gal tokia jau dalia,/ Bus matyt“, „Ką tyla pakuždės tau pačiam,/ Spręsti tau“ – buitiška.
„Klausi: „Kam?” Nebeklausk“, „dvejonės turės dingt slapčia“ – kiek naivokai skamba (ir gal „slapčia“ parašyta dėl rimo?). Bet glaustymasis prajuokino – iš gyvenimo.

Kirčiavimas – netýčiom(is). Tai šiaip pastabėlė, nes dėl kirčiavimo ir kitokių „nusižengimų“ poezijoje laužyti taisykles galima.

Žaviuosi kolegių išsamia analize. Iš savo pusės noriu pasakyt tik, kad grynai emocine prasme kai kuriose vietose laisvas pozityvaus jausmo srautas sutrikdomas jau kolegių minėtais grynai techniniais dalykais.

Tarsi rašomas laiškas, ilgesio kupinas, net elegiškas. Jautriai, tai lūkestis, tai prisiminimas grįžta į dabartį. Atrodo, visus atsakymus išdainuos spalvingas ruduo... Lengvai, natūraliai dainingai plaukiantis lyrizmas, tyras jausmas tarp eilučių ir tas dėkingumas žavi.
Atviri ir gražūs jausmai.

Mieli šie stabtelėjimai, prigludimai... (nors ir trumpam).

Tik trumpam... bet kiek daug...
Sakykime, jausmų (ne tik žodžių).

...Šiltas...

Dainingas...