Mano supratimas apie senovę pradėjo keistis nuo dešimtojo gimtadienio, kai tėčio brolis Mikas, aistringas klajoklis ir šaipūnas, įbrukęs į kišenėlę mažutį daikčiuką, pakuždėjo:
— Esi vertas geros dovanos, vyruti. Kai norėsi sužinoti, kas dėjosi anais laikais, nusišypsok, pridėjęs ranką prie širdies, spustelėk burtažodžiais išmargintą lazdelytę ir išgirsi dar niekad negirdėtą sendaikčių bylą.
Manau, vėl eilinis dėdės pokštas. Padėkoju, į tai nekreipdamas didesnio dėmesio.
Gimtadienis baigėsi, dėdė išvažiavo, aš lendu į palėpę išmėtytų senienų tvarkyti. Bus puikiausia proga pasitikrinti – juokavo dėdulė ar teisybę pasakė.
Tylu, ramu, net pelės nekrebžda. Bet vos tik baigiu dėdės minėtą ritualą … O stebukle!
— Traukis, gremėzde, iš kelio! Atsirado skalbėja, — į lentgalį kalena kultuvė, kinivarpomis aptaškydama keliskart didesnę rumbę.
Nevėkšla bando pasisukti, bet, užkliuvusi už brūklio, barkšteli kniūbsčia ant grindų.
— Jei ne aš, kažin ar džiaugtųsi šeimyna judviejų skalbtų marškinių baltumu, — pūškuoja šarmingais garais šnypšdamas katilas.
— O be manęs… Be manęs … —  bando įsiterpti kočėlas.
Staiga nepagarbiai jį nutildo gerokai aplamdyta skalbiamoji, iš pykčio įkaitusiais žandais lygintuvas.
Pakeliu nuo spalių botagėlį.
— Ko gi tu tyli, lyg žemes pardavęs? – pasidomiu.
— Aš — piemenų pagalbininkas, patikima apsauga nuo šalčio.
— Ką čia paistai, gerbiamasis? Gal teiktumeis aiškiau.
— Ogi nuzylioja veršelis per daržus, pliaukšt piemenukas botagu. Išgirdęs šaižų garsą, neklaužada kaip mat sugrįžta. Rudenį gyvulėliai ramesni, bet vaikai nuo dulksnos, įsismarkavusių vėjų dantimis kalena. Tada ir prasimanoma visokiausių gudrybių. Atsistoja, būdavo, vienas iš didesniųjų, suka botkotį, šmaukši pro tirtančiojo  kulnis, suskirdusias pėdas, erzinasi. Mažesnysis guviai straksi atsikirsdamas: ,,Aukštai šoksiu, nepasieksi, aukštai šoksiu, nepasieksi”. Abiejų nosys rasotos, stingulys išgaravęs.
Šalimais sudūzgia ratelis. Pokši staklės. Per nytis lyg požeminis traukinys neria šaudyklė. Čia dirbama darniai, todėl ir betvarkės mažiau.
Mano žvilgsnis sustoja prie lentynoje išsirikiavusių juodulių.
— Ar ne iš akmens anglių kasyklos atkeliavote? – teiraujuosi paties didžiausiojo.
— Mes — titnaginiai skiltuvai,— oriai atsako užklaustasis.
—  Žmonės mums dėkingi už šviesą, šilumą ir gardų maistą, — pučiasi antrasis.
Tačiau paslapties, kaip įskelti kibirkštį, nė vienas neišduoda. Matyt, nepasitiki manimi, bijo, kad nesupleškėtų jų namučiai.
Pačioje erdviausioje vietoje stūkso didžiulė kraitinė skrynia, išmarginta lelijomis ir skaitmenimis – 1863.  Girgždėdamas atsiveria dangtis.  
— Tai knygų slaptavietė. Žvilgtelėk atidžiau: talpu, saugu, dugnas dvigubas,— dudena skrynia.
— Knygų niekas neslepia, – neiškenčiu, savo trigrašio neįkišęs.
— Anksčiau buvo kitaip. Spaudos draudimo metais už knygą net katorga grėsė, o tavo prosenelį apsukriausiu knygnešiu kaime vadino. Sukiša, būdavo, žmogus į mano podėlius iš Prūsijos pargabentus kalendorius, maldaknyges, kitokius lietuviškus raštus, užkrauna drobėmis, drabužiais ir — vėl kelionėn. Užuodę kontrabandą,  žandarai apieško sodybą, jokio uždrausto daikto neranda. Sykį vos vos neaptiko. Nulaipinę nuo antvožo žliumbiančius mažylius, verčia, kuičia, strypais bado… Šeimininkė spokso, amą praradusi, o knygų — nė kvapo, nors visas nešulys po stora lenta tūno.
— Dievulėliau tu mano! Kiek įdomybių pražiopsota! — šūkteliu susižavėjęs.
— Dažniau užsuksi, daugiau sužinosi, — maloniai kviesdama, užbaigia skrynia.
Betvarkydamas rakandus, užsiplepėjęs su daiktais, nepastebiu, kad jau prieblanda pro medžius sėlina. Saulutė akimirksniu pliumpteli į maurais aptekusią kūdrą.            
Sėkmingai išmėginęs dovaną, leidžiuosi pas mamą pasidalinti džiaugsmu. Išsipasakojęs pasmalsauju, kodėl dėdė liepė visų pirma nusišypsoti.
— Tikriausiai šypsena ir yra tos paslaptingos tylos rakto dalis. Linksmiems atviruoliams net akmenį lengviau prakalbinti, —  mintija toji.
— O knygnešių ar būta mūsų giminėje?
Šyptelėjusi mama švelniai apkabina mane, pasodina prie atverstos knygos, kur iki šiol vis ieškau atsakymo į daugybę keblių klausimų, nes vaikystėje patirtas nuotykis dar neišblėso. Dėdės dovanėlė ir dabar mano kišenėje pūpso.