Uždek, rugsėji, raustančias spalvas,
Lai nesakys — laukai pilki.
Pradžiugink širdį ir akis manas
Jurginų, astrų ugnimi.

Tiktai vėliau, dar daug vėliau,
Paliepk berželiui, klevui suliepsnoti,
Tegul nuo jų bus mums šviesiau
Apie dienas nubridusias svajoti.

Kada Nevėžis rūškanas pakils,
Lai medžiams veidrodžiu atliepia,
Gal jais, pageltusiais, ir pats sušils,
Kaip nuo žiedų pakrantės liepos.

Kol baltos marškos žemės neužklojo,
Spalvų stygas paliki dar skambėti,
Kai aukso lapai kris žmonėms po kojų,
Kad būtų galima jų ilgesį girdėti.

Uždek, rugsėji, raustančias spalvas,
O aš tau žodžių skambesnių parinksiu,
Lydėsiu jais per vystančias lankas,
Tik buvusių ramunių nepamiršiu.