Įsimylėjimo būsena – manoma, nesensta. Meilės namas visada švarus, jeigu švarus tavo kūnas ir mintys. Įsimylėjimo būsena tobulesnė už kūną. Nuostabaus grožio vizija gali būti ir pavargusiame kūne, ir visą laiką žavi. Žavi naivus linksmumas – gyvenimo džiaugsmas, kuris atsiranda pats savaime, beveik be priežasties.

Aš tokia nežiūrint į nieką. Nešanti gėrį ir gerą nuotaiką žmonėms. Nepamirštanti visų, kurie ir artimi, ir tolimi. Tai kažkas nepaprastai gražaus, spinduliuojančio, kai žmogus vienas kitam tampa Dievu, netgi dvasinio švytėjimo etalonu, spinduliuojančios meilės akimirkos Viešpačiu. Tik tokia būna meilė. Ją tik eilėmis ir išreikšti tegalima. Kaip išreikšti tai, kokiais keliais tu, meile, ateini pas tavęs laukiantį žmogų? Jis net nežino, iš kur ir kada pasirodysi, o gal tik pažvelgsi ir prieiti neišdrįsi. Neišdrįsi pasiimti pagrindinio savo gyvenimo prizo, kurio gal visą gyvenimą laukei.

Mintyse aš visuomet apie meilę rašau. Rašau gal net jos vardo neminėdamas. Ji skamba manyje, rašau mintyse, rašau miegodamas, kai sapnuoju jos etalonus, vizijas, košmarus ir nuotykius. Rašau dienų beprasmybę užpildydamas. Rašau gerai rašyti nemokėdamas. Be meilės gyvenimas kurčias ir aklas – vienakojis ar netgi bekojis. Netgi kai jos nėra, ji turi skambėti tavo viduje. Tas skambėjimas turi užpildyti didžiausias vienatvės kiaurymes.

Be jos negali nei bėgti, nei vaikščioti, nei plaukti ežere, be jos gali tik šliaužti. Ir jeigu dar gali šliaužti – tai šliaužk prie meilės. Aš dažnai matau prie jos šliaužiančius, bet jau ją išdavusius su lediniu ilgesiu akyse ir širdyje. Daug kas tiki, kad ji apsigalvojus gali sugrįžti, tik ji nori dar šiek tiek purve pasivolioti.

Ji išdidi, ji netoleruoja suteptų, purve išvoliotų santykių. Ji viską atleidžia, bet nusivalyti ir keltis iš purvo vis tiek reikia. Gali labai skaudėti, gali prireikti labai didelės kantrybės ir nuolankumo, bet jos dovanos pačios vertingiausios žmogaus gyvenime. Tai gyvenimo prasmė.

Aš pats buvau ją išdavęs ir pats ją keikiau už neištikimybę. Nežinojau jos tikrosios vertės. Ji tai per didelė, tai vos matoma pas mane ateidavo, kartais būdavo beveik nepastebima, tik kasdien vis didesnę mano esybės dalį užkariaudavo. Užkariaudavo visą kūną ir protą, netilpo manyje ir aš kaip garo katilas dūsaudamas išleisdavau į atmosferą jos perteklių.

Tą, kas pas mane buvo geriausia, pardaviau pigiausiai ir maniau, kad mane privertė. Užsidariau į savigraužos kalėjimą ir tyčiojausi iš jos ir savęs ilgiau, negu žmonės sėdi kalėjime už žmogžudystę. O ji, pavirtusi baltu balandžiu, vis tiek mano drumzlinuose sapnuose skraidydavo. Purvinoj ledinėj audringoj jūroj, menkas vos įžiūrimas taškelis juodame kraupiame danguje – skraidė nepavargdama ir sakė man: aš čia gyva, nors tu žudai mane dešimtis kartu per dieną – nenužudysi, kol gyvensi. Kol gyvensi, neišsivaduosi. Jeigu jos nebūtų buvę, aš jau dabar negyvenčiau. Meilė nevengia purvo, bet gyventi jame nenori!..