Ne viskas ir ne visada būna taip, kaip norisi. Net gi ne visada būna taip, kaip turi būti. Gyvenimas turi savo taisykles ir nepaiso tavųjų. Belieka nusispjauti, išmaišyti kortas, perkelti tris kartus kaire ranka į save ir bandyti nuspėti likimą.
Mano mama visuomet vedžioja pirštais po delną ir sako, kad man neburs. Nes negalima. Mes per daug artimos. O išties, tarp manęs ir jos yra tūkstančiai kilometrų. Aš nepažįstu jos, ji nepažįsta manęs. Kai šnekam, aš daug tyliu. Neturiu ką jai pasakyti. Ji padaro man arbatos. Lieku nakčiai. O rytą vėl susirenku daiktus ir išvažiuoju.
- Pasimatysim kitą savaitę, susiskambinsim, - jai sakau.
Tačiau abi gerai žinome, kad skambučio nebus. Ji sako, kad vis meldžiasi. Prašo Dievo jai atleisti ir apsaugoti ją nuo visų negandų. Sakau, kad meldžiuosi ir aš. Abi meluojame tais pačiais žodžiais. Net nenuraustame. Ji sako, kad meldžiasi ir už mane. Aš padėkoju. Ji sako, kad apsaugos mane. Dažniausiai tyliu, tačiau viduje žinau, kad tas tūkstančio kilometrų kelias tuoj pavirs tūkstančio kilometrų gylio praraja.
Mano mama namuose palieka pieno lėkštelėje ir visus kambarius išplauna į kibirą įpildama švęsto vandens. Pienas ne katei, kurios ji net neturi. Ji sako, kad bildukai, naminukai ir paklydę sielos mėgsta pieną. Kad taip jie bus draugai, o ne priešai. O švęstas vanduo išvalo blogą energiją.
Dažniausiai aš bijau. Kartais ji išmaišo kortas ir pakviečia mane prisėsti. Sako, žinau, žinau, kad negalima, bet nukelk su kaire ranka tris kartus į save. Sako, gerai, gerai, mažyle, dabar mes pažiūrėsim.
Aš visa įsitempiu, bet klausausi. Ji pasakoja dalykus, kurie man nutiks. Kartais tai nebūna geri dalykai ir aš bijau. Bijau, kad viskas taip ir bus. Tada verkiu, įsikniaubiu veidu į delnus ir ji sako, kad daugiau man nebeburs. Kad daugiau neprašyčiau. Ji užpučia žvakę. Aš verkiu dar labiau.
Bandau būti kantri. Leidžiu jai šnekėti, leidžiu jai šnekėti ilgai, labai ilgai, kol ji pavargsta ir jos balsas pritilsta, leidžiu jai šaukti ir pykti. Nesakau jai, kaip pykstu, kad negerai čia jaučiuosi. Pamenu, kai buvau maža, ji sakydavo, kad būk kantri ir viskas bus taip, kaip tu nori. Vis dar bandau būti kantri. Tik jau užaugau ir dabar žinau, kad norai priklauso nuo šio to daugiau negu vien tik kantrybė.
Mano mama yra čia pat. Galiu pasiekti ją ranka. Tačiau aš tik žiūriu, žiūriu, stebiu ją ir galvoju, koks didelis atstumas tarp mūsų. Galvoju, ar įveikčiau tuos tūkstančius kilometrų viena. Taip ir matau ją ir mane, ant dviejų skirtingų uolų, žiūrinčias viena į kitą. Ir suprantu, kad nei ji, nei aš, nebandysime pasiekti viena kitos. Tik kai pavargsime, mes giliai atsidusime ir patrauksime kalnu žemyn. Link savo namų, link savo mažų pasaulėlių. Ir galbūt, vieną dieną, ten, žemumoje, mes susitiksime. Galbūt.
Likimo nuspėti negali. Net jeigu tris kartus į save perkeli kortas. Ir keli centimetrai gali būti tūkstančiais kilometrų tuo pačiu metu. Gyvenimas visuomet diktuos savo taisykles. Ir vienaip ar kitaip, tu privalėsi joms paklusti. Nes kova su gyvenimu – tai iš anksto surašyta sutartis, ir, deja, ne tavo paties naudai...