Mano siela seniai tartum paukštis ant tavo palangės,
Ilgesingi jausmai, jei galėtų, pavirstų giesme,
Bet išsprūsta, deja, tiktai aimanos duslios ir sprangios -
Ne tik tūkstantis mylių atskyrė tave nuo manęs.

Kuo stengiausi labiau tavo šviečiantį žvilgsnį pamiršti,
Tuo peršėjai labiau ir tuo smaugė smarkiau vienuma,
O svajonių javai dera svėrėmis, usnimis, dirsėmis,
O bemiegėj nakty aš prarymau tave piešdama.

Tai stipriau už mane, ši trauka žaibu pakerta valią,
Ištisai į tave rodo kompaso mano strėlė.
Atskridau ir matau, kad nieks lango stiklų nenuvalė,
Ant palangės kol mirs gali laukianti siela tupėt.

Įkyrėti laiškais? Gal primint telefono skambučiais?
O kas bus, jei išgirsiu:\"Vaje, pamiršau..\"?
Dėkui tau, kad davei galimybę taip sopančia būti,
Kad ne langus, duris - savo širdį - jausmams pradarau,

Kad išmokau giedot, sužinojau, ką reiškia prarasti,
Koks pavasaris būna, kai kraujyje šniokščia sula,
Ką gi reiškia paspringt pirmu Viešpaties siūlomu kąsniu,
Kaip galiu sužydėt tavo žvilgsnio šviesos liečiama.