2013. 08. 30.    

Po Petro. Rytai jau migloti.
Kažko nebėra. Nebrandu.
Užkliuvo voratinklis žilas
Už smilgos, vingiorykštės žiedo,
Jaunėlės dukters smilkinių...

Atsiminiau tą seniai rašytą eiliuką, kai išėjusi vos tekant saulei į sodą taip aiškiai pajutau – ruduo. Krito migla ant žolynų, krūmų, sužibo voratinkliai – tokie ankstyvi šiemet, nepalaukę nė rugsėjo; padvelkė vėsa. Išėjo vasara. Gal šiąnakt?
Tas mano sodas visai ne sodas – šabakštynas, bet man jame jauku. Kai vaikai, suvažiavę vasarą, taikosi iškirsti nereikalingus krūmus, medžius, neleidžiu – paklausykit, pasidairykit, koks gyvenimas vyksta tose kaukazinėse slyvose, kiek paukštukų čia gyvena. Nejau jūs  pakelsit ranką prieš mano lakštingalas, juoduosius  strazdus giesmininkus, kėkštus, šarkos šeimyną? Ir avietyne šią vasarą du lizdeliai susukti – nežinau tų gražuolių vardo, mažučiai, grakštūs, pilkai gelsvi ir visai nebijo manęs, renku avietes, o jie, paskridę per pagarbų atstumą, drauge uogas lesa. Užteks visiems. Dar vakar jie buvo, o šį rytą nebėra – nejau išskrido?
Sušnabžda netoliese. Ežys. Kažką veikia svarainio krūme. Būk, eželi, netrukdysiu, apeisiu kitu kraštu.
Nueinu surinkti slyvas – jau noksta. Didelės, sultingos, bene dėl to mižnėm vadinamos? Rinkdama staiga pajuntu, kad esu ne viena – anapus vešlaus kaulenio krūmo žmogus taip pat kažką renka, sutrinka mane pastebėjęs, bet tuoj sumeta kaip pasiaiškinti – nepyk, daktarėle, atėjau susirinkti vakarykščių šiukšlių, mes čia buvom. Nueinant nebe tas rūpėjo, per daug paėmėm. Čia tokia gera vieta... Juk nepyksti?
Vieta iš tiesų gera, pavėsis, nuo vėjų ir pašalinių žvilgsnių slepia krūmai, čia pat pribirę sierinukų obuolių – visai nebloga užkanda. Negaila, obuolių Lietuvoj niekam nereikia, tik vargas sunešioti į puvinį. Šypsausi – žmogelis renka „kailiukus“, o šiukšles palieka. Vėl dirsteli į mane, pamato tą mano šypseną, susigėdęs surenka ir šiukšles ir nueina, o aš niekaip neprisimenu jo vardo. Žinojau, tikrai žinojau, ne kartą gelbėjo, kai stačiausi namus.
Paskui įsikuriu savo priebučio svetainėj, valgau slyvas, kiekvieną perpjaudama, kad nebūtų sukirmijusi ir mąstau apie laimę. Teisingiau, apie tai, kas sudaro jos esmę. Manau – santarvė. Su gamta, savo kaimu, savim. Ne, kažkas ne taip – reikia, kad bent kas nors mylėtų. Ir vėl ne taip – reikia, kad mylėtų tas vienas žmogus, kuris, nežinia kodėl, pasidaro pats svarbiausias. Ir galėti mylėti – žmogų, pasaulį, save. Neteisiant.