Žmogus — ne rudenio gėlė,
Ne lauko smilga.
Jis vėjui ąžuolas,
Ne drebulė, kur lapais virpa.
Jis laisvei paukštis neramus
Viršūnėms siekti.
Motulei žemei jis sūnus
Javams pasėti.

Praeis lauku —
Laukai žydėt pakyla.
Subręsta grūdas —
Šypsosi laimingas.
Kur buvo dykvietės,
Stiklais suspindi rūmai.
Krantuose šniokščia upė —
Žmogus čia šeimininkas.

Tik būna, kartais būna,
Kai vėtros jį užgauna,
O aštrūs nakties pirštai
Sužeidžia širdį jauną.
Palūžta ąžuolėlis,
Liaunu karklu pavirsta
Ir vardą, savo vardą
Akimirkai pamiršta.

Tegul tada  
Kažkas ištars,
Kažkas primins:
Žmogus — ne rudenio gėlė,
Ne lauko smilga.
Tie žodžiai kaip strėlė
Tegul giliai giliai
Į šaltą širdį sminga.