Ar išlygins diena, ką suglamžė naktiniai košmarai?
Blausiai žiba plaukuos išsipylus jausmų pilnatis.
Lig pačios gyvuonies vienį raikančios kruvinos žaros
Bent mazgus nukapos, jeigu jie nesiduoda atrišt.

Paklausyk — kaip tylu. Durų niekas — net vėjas — nevarsto.
Kas man leistų suprast, kad esu ne vaiduoklis, gyva?
Anei tvint, nei atslūgt, nei raukšles lygint gulant po marška,
Nors šis pogulis bus daug ilgesnis, negu valanda.

Patirtis — per kraštus. Kada buvę ir juodo, ir balto,
Prieš akis ne vienoda žila pilkuma.
Pasistiebsiu šiek tiek, gal nuo kryžiaus, kas šventa, nukelsiu,
Savo baimes visas su žaros ašmenim riekdama.

Pasakyk, kam būtis, kai nėra nei jėgos, nei kantrybės?
Kai troškimų lentynoj belikus tik Dievo valia?
Jau maniau, kad žinau, kur košmarų nubrėžiamos ribos —
Ten gyvuoja jausmai, kurie geba ištvint pro raukšles.

Maudžia šen, sopa ten. Suk bala tą nugeibėlį kūną,
Kada siela ir vėl vėl atsidaro nebūtas erdves.
Juk tu puikiai žinai, kad naktiniai košmarai pražūna,
Vos tiktai kaip kadai mintyse aš šaukiuosi tavęs.

Išprotėjau, manai, kai namai it daiktų kapinynas?
Aš tik traukiu iš jų praeities šilumos likučius.
Praraja kviečia krist, ji svaigina, svaigina, svaigina.
Bendro kraujo versmė iškupėjo ir jau neišdžius.