Dabar žinau, kad nieko nėra,
Tik krentantis lietus ugninis.
Apkerpėjo paslaptis tyra,
Kad jos nepažeistų duriančios vinys.

Aš stoviu degančiame lietuje,
Jaučiu aštriai šaldantį vėją.
Dabar žinau, kad nieko nėra,
Nieko iš to, ko aš norėjau.

Paliečia odą srėlės žvarbios
Ir ugnimi liepsnojantys lašai.
Svajos ir abejonės jau nebesvarbios,
Nes net ir jų buvo per mažai.

Apgaubia galvą raminančios snaigės,
Bet ir jos nuraminti ugnies negali.
Nieko nėra, nes viskas jau baigės,
Išnešiojo vėjas viską po dalį.