Pirmą kartą per tiek metų sesės dvynės žiauriai susipyko. Kai už poros dienų Levutė atėjo pas Ievą pasiteirauti apie Mečiaus sveikatą, ta su ašaromis akyse ją išvarė ir liepė nesirodyti daugiau akyse.
– Kokia kvaila buvau, kai tada tavęs paklausiau, – verkdama priekaištavo sesei Levutei, – kad ne tavo tas benkartas, šiandien mano Mečius būtų sveikas, o dabar niekas nežino, ar liks gyvas. O koks vyras buvo... Nedovanosim, turės atsakyti už tokį padarymą. Rasim teisybę nė negalvokit. Supūs tas benkartas kalėjime. Tai kas, kad dabar laisvas. Ateis laikas, kai už viską teks atsakyti.
Su sese Levutė nesikalba, bet iš žmonių žino, kad su Mečiumi blogai. Sužalota kaukolė, tik laimė, kad nepaliestos smegenys, didelis nukraujavimas, galimos komplikacijos. Laukia ilgas ir rimtas gydymas.
Išgulėjo Mečius ligoninėje net tris mėnesius, bet grįžo pasveikęs. Nedarbingumo lapelis buvo išduotas ilgam, bet visą laiką jis lovoje neguli. Po truputį vaikštinėja, po truputį darbuojasi. Buvo jau ir garže, pabandė net užvest mašiną – viskas tvarkoje, kad ir jo vietoje dirba kitas žmogus. Su juo Mečius pasišnekėjo, bet pats pamėginti važiuoti dar bijojo. Lauks, kol visai sustiprės.
Mečius, išgirdęs tėvų kalbas apie teismą, šviesiai tiesiai, griežtai pasakė:
– Jokių teismų ir kalėjimų nebus. Aš pats kaltas. Gulėdamas ligoninėje ne tik pats prisikentėjau, bet prisižiūrėjau, kaip kenčia kiti. Mačiau tiek skausmo, mirčių, ašarų iš arti, kad nelinkiu niekam to patirti. Turėjau daug laiko viską apgalvoti, apmąstyti ir tik viena supratau – nieko nėra gražesnio už gyvenimą. Reikia branginti jį tokį, kokį turime, o visa kita vieni niekai, palyginus su jo netektimi.
Kai Keršiai sužinojo, kad Mečius nežada duoti Lino į teismą, labai apsidžiaugė. Levutė ir Jonas pasitarę, nusprendė kaip nors atsidėkoti ir tuo pačiu pagerinti, o gal ir atnaujinti suirusius santykius su sese.
Vieną sekmadienio popietę, atskaičiavę nuo „Etkelės milijono“ pusę sumos, abu nuėjo į Motiekų kiemą.
– Mes abu su Jonu norėtume šiek tiek jums padėti, – nedrąsiai kreipėsi Levutė į seserį, – visiems nemažai pridarė rūpesčių ta bėda, bet jums kliuvo daugiausiai. Ne kartą važinėjot į ligoninę, gal ir vaistų kokių nors brangių teko pirkti, kas be ko, juk ir daktarus reikėjo patepti... Išlaidos, rūpesčiai, nervai... Bet, dėkui Dievui, kad viskas gerai baigėsi. Tiek metų taip gražiai sugyvenome... Gal ir toliau galėtume taip bendrauti? Nebepykit taip labai ant mūsų, – padavusi pinigus, apkabino seserį Levutė. – Mes irgi dėl to labai pergyvenome ir, Dievas mato, kaip džiaugiamės, kad Mečius grįžo gyvas ir sveikas.
– Tegul taip ir bus, kaip tu sakai, – pravirko Ievutė, – po teisybei, tai aš jau pasiilgau jūsų ir labai apsidžiaugiau, kai jūs atėjot. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būtume netekę Mečiaus, bet dabar, kai liko gyvas, viskas, kas buvo bloga, jau praėjo... Ko mums besipykti? – ir seserys apkabinusios viena kitą, pasibučiavo.