Aš — ragana, sudeginkit mane ant laužo,
Te karštos liepsnos silpną kūną laižo...

Paleiskit dūmais nuodėmes, gerus ir blogus darbus,
Neišsipildžiusias viltis, neparašytus laiškus.
Vaikystės prisiminimus, jaunystės naivų grožį,
Gilius senatvės skundus ir atodūsius.
Skaudžius praradimus, džiaugsmingas puotas,
Mintis, žodžius, eilėraštin nesurikiuotus.
Tikrus draugus ir ištikimus priešus,
Tai ką myliu, ko nemylėsiu niekad...
Kartu sudeginkit namus — gyvenimo tvirtovę
Ir žemę, ant kurios aš stoviu.
Paverskit dūmais viską, ką turiu,
O kūną — sauja pelenų pilkų.

Nekaltinkit, neteisinkit, negirkite,
Tiesiog — sudeginkite ir pamirškite.
Tik nestovėkite arti prie laužo,
Nes dūmai akis graužia, ašaras išspaudžia...