Linas linksmas, jam gera, dienomis dirba laukuose dainuodamas. Rytais keliasi guvus, gerai nusiteikęs darbui. Bet, kai vieną rytą atėjęs į garažą norėjo išvairuoti laukan traktorių, niekaip negalėjo užvesti variklio.
Vakar viskas buvo gerai. Linas visą dieną dirbo, parvažiavęs mašiną paliko tvarkingą: kur reikia pavalė, patepė, užsipylė degalų, o dabar neužsiveda ir gana. Ką nedarė, kaip nebandė užkurti jis negalėjo rasti gedimo, nors trilinkas  susilenkęs prie variklio darbavosi visą rytą.
Pusdienį nematydamas traktoriaus laukuose, į garažą atėjo pats pirmininkas.
– Kas čia, po velnių, darosi, – nepatenkintas jis klausia Lino, – kodėl nedirbi?
– Neužsiveda variklis, – atsitiesė Linas, – nieko negaliu padaryti.
– Štai kaip? Negerai. Yra technika, o darbai stovi. Perniek eina tokios gražios dienos. Pats darbymetis... O, štai atvažiavo vairuotojas, – pamatęs, kai prie garažo privažiavo Mečius, pašaukė pirmininkas. – Tegul jis pasižiūri. Dvi galvos – du „razumai“, – dar pajuokavo jis. – Ateik čia, – kai iš kabinos išlipo Mečius, pašaukė pirmininkas ir Mečius tučtuojau priėjo prie jų.
– Gero ryto, – padavė jis ranką pirmininkui ir Linui. – Sveiki. Kas atsitiko? – paklausė lyg niekur nieko.
– Sugedo variklis, – suskubo atsakyti pirmininkas, – jau pusė dienos, kai stovi traktorius. Pats traktoristas nieko negali padaryti. Pažiūrėk pats, gal tau geriau seksis?
Mečius pasiraitojo rankoves.
– Pasitrauk, – prasivarė jis Liną, – leisk man pažiūrėti.
Linas paėjo kiek toliau, o pirmininkas kartu su Mečiumi palinko ant variklio. Šiek tiek pasikrapštęs, šį tą pačiupinėjęs, netrukus pasakė Linui, – na, pabandyk dabar.
Vos tik Linas paėmė už rankenėlės, variklis suburzgė, ir pirmininkas su Mečiumi susižvalgė. Laimingas Linas pripuolė prie Mečiaus.
– Kas čia buvo, brolau? – tikėdamasis, kad šis, taip kaip anksčiau būdavo, paaiškins ir parodys gedimo priežastį. Mečius nudavė, kad neišgirdo, šyptelėjo ir atsisuko į pirmininką.
– Ir dėl tokių niekų reikėjo tiek gaišti? Kad būčiau žinojęs, iš ryto būčiau pasižiūrėjęs. Nebūtų stovėjęs traktorius pusę dienos be darbo.
– Ir kas tokio ten galėjo būti? – spėliojo Linas, bet džiaugėsi nors tuo, kad dabar jau galės dirbti.
Jis arė iki pat sutemos. Atvažiavęs į garažą, Linas traktorių paliko tokį, koks buvo, nė neapžiūrėjęs. „ Dabar jau tamsu. Geriau ryte ateisiu anksčiau ir gerai apžiūrėsiu, – nutarė jis, bet, vėlai gulęs, ryte pramigo ir prie garažo atėjo susirūpinęs.
– Kažin, kaip bus šiandien? – nerimavo Linas, bet viskas buvo gerai. Variklis iškart užsivedė ir jis, visą dieną stropiai dirbęs,  beveik kompensavo vakarykštę prastovą.
Už poros dienų – ir vėl tas pats. Linas visai pasimetė: „ Kas čia pasidarė, kad variklis taip dažnai genda? Anksčiau taip nebūdavo“.
Linui ir pačiam nesmagu, ir prieš pirmininką nepatogu. Ir kas blogiausia, kad pats niekaip negali susitvarkyti, o paprašytas Mečius, kaipmat susidoroja.
Vieną rytą, atėjęs gerokai anksčiau, Linas rado Mečių prie atidengto traktoriaus variklio. Netikėtai užkluptas, jis atšoko, norėjo išeiti, bet Linas pastojo jam kelią.
– Kokių velnių tu prie mano traktoriaus? – eidamas artyn jis piktai paklausė Mečiaus.
– O ką? Ar negalima? – kad ir užkluptas, įžūliai atkirto tas.
– Tai va kodėl nuolat genda mano traktorius. Čia tavo darbas?
– Tas ir yra, – lyg niekur nieko kalbėjo Mečius, – man ir pačiam įdomu, kas čia dedasi? Kai sugenda, tai šaukiesi „ Mečiau, ateik“, o kai pats noriu pasižiūrėti – tai jau nebegerai?
– Nepūsk arabų. Dabar man viskas aišku, – kuo toliau, tuo labiau piktinosi Linas. – Pirma sugadina, o paskui – „ šekit, žiūrėkit, koks aš mandras. Niekas negali, tik aš vienas moku pataisyti“. Šunsnukis!
– Tegul, pagal tave aš sugadinau, tai koks iš tavęs meistras, jeigu pats negali pataisyti? Su mano varikliu tegul kas ką nori daro, aš pats susitvarkysiu. Nereikės šauktis kitų pagalbos.
– Palauk, pasižiūrėsiu, ar dabar užsives, – susiprato Linas, – gal ir dabar jau spėjai kai ką padaryti?
– Gali žiūrėti, kiek tik nori, nieko nepamatysi, – šaipėsi Mečius ir vėl norėjo išeiti, bet Linas staiga prišoko prie jo.
– Taip ir sakiau. Matai, variklis neveikia, vakar pastačiau visai tvarkingą. Rodyk, rupūže, ką padarei! O tai snukį sumalsiu!
– Tik pabandyk! – grėsmingai grikštelėjęs dantimis, žengė didelį žingsnį arčiau Lino Mečius. – Ko šokinėji? Užkabinsi – ne tiek gausi atgal. Dar niekam niekada nelikau skolingas.
– Tu man jau skolingas, – nepabūgo jo Linas, – kiek nepadaryto darbo stovi per tave. Gėda prieš pirmininką, gėda prieš žmones. Kiek sugadinta nervų ir dar drįsti man grasinti? Kur tavo sąžinė? Žinau, keršiji už tai, kad Irutė prasivarė? Taip tau ir reikia tokiam pasalūnui, – palietė pačią skaudžiausią vietą Mečiaus širdyje Linas ir anas, sugniaužęs kumščius, puolė ant jo.
Linas, išvengęs smūgio, griebė ant variklio dangčio gulintį veržliaraktį ir, mojuodamas juo prieš pat Mečiaus nosį, rėkė.
– Nesiartink, bo kai vošiu, nežiūrėdamas kur papuola. Pasigailėsi, bet gali būti per vėlu.
– Nepagąsdinsi. Aš plikomis rankomis tave į miltus sumalsiu. Nežinai, su kuo prasidėjai... – visas persimainęs iš veido, vėl jis puolė ant Lino, bet tas, ne juokais išsigandęs, gelbėdamasis nuo įtūžusio pusbrolio, nieko nebežiūrėdamas, iš visų jėgų tvojo Mečiui į galvą. Pamatęs, kaip šis, apsipylęs krauju, parkrito ant žemės, išsigandęs ir pasimetęs išbėgo į lauką, bet, kiek pabėgėjęs, sustojo ir apsidairė. Po keleto sekundžių atsitokėjęs, grįžo atgal į garažą, priėjęs arčiau ir geriau apžiūrėjęs gulintį Mečių, pabandė jį kelti. Pajudintas Mečius be gyvybės ženklo susmuko atgal, o iš žaizdos plačia srove pliūptelėjo kraujas.
– Viešpatie! Juk aš jį užmušiau! – baisi mintis kaip žaibas trenkė Linui į galvą. – Kas dabar bus?
Šiek tiek atsigavęs po tokio sukrėtimo, Linas tekinas pasileido į kontorą, skambinti į medicinos punktą miestelyje. Kontoroje dar nebuvo nė vieno darbuotojo tik šlavinėjosi už visus anksčiau atėjusi valytoja.
Į skambutį atsiliepė budinti sesutė. Paklausė, kas atsitiko, pasiteiravo, kokia ligonio būklė ir pažadėjo, kad greitai atsiųs pagalbą.
Kai Linas, paskambinęs grįžo atgal, ten jau stoviniavo žmonės, o iš garažo sklido širdį draskantis Mečiaus motinos riksmas. Kažkas jau spėjo pranešti tėvams ir motina, parpuolusi ant kelių prie gulinčio ir krauju paplūdusio sūnaus, raudojo balsu.
– Kas tau, vaikeli, ką padarė? Išėjo iš namų sveikas, linksmas, o dabar... Ar gyvas dar tu? Ar mane girdi?
Kai tik sužinojo, atbėgo ir Levutė su Jonu. Pamačiusi Liną, motina pripuolė prie jo.
– Kas čia buvo? Gal tu žinai, kas atsitiko? – klausinėjo ji sūnų su ašaromis akyse.
– Susimušėm, – visiems girdint prisipažino Linas, – aš gyniausi... Jeigu nebūčiau atsigynęs, dabar aš gulėčiau jo vietoje.
– Dėl ko? – jau verkė ir Levutė. – Kas dabar bus? Kad tik nenumirtų Mečius... Ką dabar darysim?
Greitoji Mečių išvežė tiesiai į rajoninę ligoninę, o netrukus pasirodė ir milicija.
Išsiaiškinti padėtį išsivežė Liną, bet po apklausos jį paleido. Atidavęs pasą ir pasirašęs pasižadėjimą, kad niekur nepasišalins iš gyvenamos vietos, tėvų džiaugsmui jis po pietų grįžo namo.