Rugpjūčio 27 d.
Šeši mėnesiai ir dvi savaitės. Daugiau nei pusę metų. Niekada nemėgau skaičiuoti datų, juolab kai jos kažkuo mane įpareigoja. O dabar ne tik matau, bet ir jaučiu kaip tos dienos bėga ir džiaugiuosi, jog turiu teisę jausti tame laimę.
02:39 „Myliu tave, brangute :* tikrai nuoširdžiai tave myliu ir tu esi ta vienintelė, su kuria noriu būti visą gyvenimą :*** ir NIEKADA NIEKADA tavęs neišduosiu ir neįskaudinsiu, visada stengsiuos, kad būtum laiminga ir nežinotum, kas tas skausmas yra, branginu tave labai :**** nesvarbu, kas man ką sakytų, kad esi ne man skirta, rasi geresnę, gražesnę ar dar kažkokią, tik nusijuokčiau :)  nes niekas be manęs nežino, kaip aš jaučiuos, kai būnu su tavim :* \"
02:51„Yra žmonių, kurie man sakė, nebūk durnas, tik neprisirišk prie jos, įskaudins tave, paliks dėl kito ir liksi ant ledo. Ir visokių kitokių dalykų :) bet man vienodai kas ką sako, myliu tave ir būsiu su tavim visada, kad ir kas nutiktų, palaikysiu, padėsiu bet kada. Nors ir jei taip atsitiktu kada, kad išsiskirtume, tikrai nesigailėčiau, kad buvom kartu, nes su tavim leidžiamas laikas yra pats gražiausias per visą mano gyvenimą :***** “
Ne iš kažkur plagijuotos eilės, o man skirti žodžiai. Maža jų dalelė. Mažos nuotrupos skirtos tik man, vidury nakties parašytos iš širdies. Egzistuoja matyt toji tikroji meilė, kada tie žodžiai ne tik sakomi, bet ir vykdomi. Reikalingas jauties. Svarbus toks.
Skaudi kartais buvo praeitis, nemoku susitaikyti nei su savąja, nei su jo. Akyse šmėžuoja jo praeitoji laimė, o manyje pavydas. Tas suvokimas, kad be manęs buvo dar kažkas, galbūt geresnio, o juk aš geriausia, argi ne. Tas dalykas, kad niekam nebūsiu antra, turbūt ir pastumia į drastiškus sprendimus. Nelabai kada pažinojau sąžinę, o dabar, kai ji silpnume retkarčiais užklumpa, nusipurtau skaudžiai. Bet svarbiausia, jog pavyksta. Jei esu jautri, nereiškia, kad silpna, užtai ne visi žmogiški prigimimai ir palaužia. Skaudi buvo kartais ta praeitis, šviesi užtai bus ateitis.