Išsiskyręs su Irute, Linas, vos žengęs keletą žingsnių, akis į akį susitiko su staiga iš tamsos išnirusiu Mečiumi. Pasirodo, kad ir šį kartą jis ėjo paskui juos ir to nė neslėpė.
– Ką dabar pasakysi? – Linusi kilo noras paerzinti Mečių. – Juk matei, kad bučiavomės?
– Tai jau taip... Tavo viršus, – Lino nuostabai prisipažino Mečius. Jis net nepuolė muštis ar kaip kitaip išreikšti savo pyktį, ko tikėjosi Linas, tik  pro sukąstus dantis užgauliai metė.
– Nėra ko norėt... Juk tu dabar milijonierius...
– Koks aš milijonierius? Kokius čia niekus tauški? – gavosi atvirkščiai. Dabar jau supyko Linas.
– Visi gi žino, kad žydas padovanojo, o mergos visos vienodos. Joms kad tik bagotas, kad tik piniguotas... Nori – bučiuok, o ir šiaip gali daryti ką nori...
Linui skaudžiai grybštelėjo už širdies šie lyg ir taikiai pasakyti Mečiaus žodžiai, bet jis susitvardė.
– Kaip bebūtų, bet Irutė ne tave, o mane bučiuoja, – norėdamas įgelti sviedė Linas, – turbūt jau dabar nustosi paskui mus sekioti?
– Žinoma, pasiieškosiu tokios, kuri mane mylės ir be pinigų, o jūs žinokitės. Tokios meilės kaip jūsų neilga trunka. Baigsis pinigai, baigsis ir meilė.
– Kuo čia dėti pinigai? Kai mes pradėjome draugauti, jokių pinigų nė nebuvo, – slopino pyktį Linas.
– Aš pirmas pradėjau su Irute... Ar jau pamiršai? – pakėlė balsą Mečius.
– Nei su tavim, nei su manim jokios draugystės nė nebuvo. Tiek tau, tiek man ji patiko ir viskas. Kas uždraus pašokti ar palydėti po šokių namo? Draugystė atėjo vėliau. Aš nekaltas, kad ji pasirinko mane. Ar aš žinojau, kad tau jos taip reikia?
– Puikiai matei ir supratai, nemeluok, bet pakišai koją ir viskas. Niekas taip nedaro.
– Nieko aš nepadariau. Ji mums abiems patiko.
– Užteks tos kalbos, – vėl nusiramino Mečius, – nesipyksim juk dėl mergos? Tiek to. Aš tik norėjau įsitikinti, kaip yra iš tikrųjų. Dabar pamačiau, supratau ir žinosiu, ką daryti toliau, – jau visai ramiai kalbėjo Mečius. – Baikim tą reikalą visam laikui.
Vaikinai išsiskyrė beveik draugiškai ir Linas net nežino, kaip tai vertinti. Negi jie ir vėl draugai? Ar tikrai Mečius nebe pyksta? Jeigu taip, tai būtų labai gerai. Po teisybei negražu tikriem pusbroliam pyktis. O pagaliau ar ne vis tiek? Svarbu, kad jis pabučiavo Irutę ir nuo šiol tarp jų prasidės rimta draugystė. Linas gali laikyti ją savo mergina, jie dabar jau pora ir ko gero visam gyvenimui, nors apie tai gal per anksti galvoti.
Kol kas Linui užtenka ir tiek. Smagu, kad turi ką prisiminti, apie ką maloniai galvoti... „ Džiugu, kad susitaikėm su Mečium. Juk mes ne tik draugai, bet ir kaip broliai. Juk esame artimi giminės... Irutė mane pasirinko. Juk vienas katras turėjome pasitraukti...“