Ne todėl pasaulis didelis, kad aš toks mažas.
Daug mažiau už dulkę Dievo rankoj.
Tik kodėl, kodėl tos akys vis į dangų gręžias,
Jei beveik visai jo nesuprantam?

Taip, sakys, kad mokslas daug ką gali,
Šviesmečiais kelius galaktikų skaičiuoja,
Gal net šimtmety šitam paliks mūs žemę
Suvilioti kosmosu erdvių kaubojai.

Tik žinojimo kruopelės menkos,
Nežinojimas — toliau už begalybę,
Žmogaus laikas žemėj greitai senka,
Pasiglemžia varganą jo brydę.

Sužiba žvaigždelė ir užgęsta,
Gal net ne žvaigždė — tik akmenėlis.
Viskas praeity ir laike skęsta,
Kaip bangos nuplautas baltas smėlis.

— Kam žvelgi į dangų? — savęs klausiu,
— Žvelk į žemę, ji po tavo kojų.
Bus diena, kai ten visi keliausim
Pasitikti nebūti, o gal rytojų?

Nėra klausymo, be jo atsakymo,
Tik, matyt, suprast esu per silpnas.
Pilnas ilgesio, svajonės žavesio
Tegul lieka mano dangaus tiltas.