Netrukus prisistatė ir Registratorius ir užregistravo naujai atvykusius.
- Puiku, - pasakė jis, - o dabar laikinai apsigyvenkit namelyje šalia Mažojo Princo. Jis jums parodys kur. O kai pasistatysit didesnį, galėsit persikraustyt į jį.
- O kas čia pas mus Princas? – įžūliai drėbtelėjo vyresnioji Prakčer.
- Jūs dar nesusipažinot? Prieik arčiau, Mažasis Prince, - paragino Registratorius. – Štai jis ir yra Mažasis Princas. Taip užrašyta mano knygoje, vadinasi, viskas teisinga, viskas atitinka tikrovę.
- Taip, jis tikrai Princas, - įsiterpė Le Diupenas. – Galiu jus užtikrinti. Aš jau ne pirmą kartą jį kur nors atgabenu.
- Mums bus didelė garbė gyventi šalia karalių rūmų, - kandžiai replikavo misis Prakčer.
- Deja, Mažasis Princas atvyko vienas, ir rūmais jo namelio tikrai nepavadinsi, - paskubėjo užtikrinti Registratorius.
- Kaip čia taip, vaiką paleido vieną? – pasibaisėjo senoji atvykėlė. – Kur žiūri vaikų priežiūros tarnybos?
- Tokių čia kol kas nėra, bet jei sumanysite steigti, turėsite pristatyti pažymą apie pedagoginį išsilavinimą, pažymą apie darbo stažą pedagoginėje srityje, tris rekomendacijas iš buvusių darboviečių ir pažymą iš psichiatro apie psichinę būklę. Tokie reikalavimai, - triumfuodamas  išpyškino Registratorius.
Jo nuostabai misis Prakčer nei kiek dėl to nesutriko ir paragino marčią:
- Nagi,  Siuzana, pateik tam biurokratui visas reikiamas pažymas. – Ir kai nelaimingoji martelė puolė sklaidyti popierius, kurie tvarkingai buvo susegti į juodą papkę, dar pridūrė – Mes visada pasiimam į kelionę visa, kas yra būtina, jau jūs, jaunuoli, patikėkit.
Aišku, Registratorius anaiptol nebuvo jaunuolis, bet ir nesuprato senės pašaipos, todėl galvos linktelėjimu padėkojo už komplimentą. O misis Prakčer pareiškė:
- Kai tik baigsite su formalumais, mes paimsime vaiką į savo globą. Kuo tu vardu, berniuk?
Mažasis Princas sutrikęs pažiūrėjo į Diupeną, po to į Registratorių, galų gale sutiko pašaipų Vjen žvilgsnį.
- Mažasis Princas, - ištarė tyliai.
- Na, tai ne vardas, - numojo ranka misis Prakčer. – Gerai, mes ką nors sugalvosim.
- Diupenai, gal galiu skristi su tavim? – maldaujamai sušnibždėjo Princas.
- Negali, Mažyli, juk žinai – tu miręs. Nesijaudink, viskas bus gerai. Greitai čia vis tiek bus pilna žmonių, negalėtum nuo jų pasislėpti. Nuo žmonių niekur negali pasislėpti, turi išmokti gyventi su jais.
- Tu irgi to mokeisi? – pro ašaras paklausė vaikas.
- O kaip gi. Kitaip nežinau, ar būčiau dar gyvas. Visi pro tai praeina. Gal viskas bus gerai. – Po to atsisuko į Prakčerius ir grėsmingai ištarė: - Aš dažnai čia atskrisiu. Jei matysiu, kad su vaiku kažkas ne taip, paskraidinsiu jus nemokamai.
- Jūs dar grasinat? Koks nemandagus pilotas. Aš pranešiu jūsų darbdaviams, jūs neteksite darbo ir eisite maitintis į labdaros valgyklą. – Misis Prakčer ryžtingai nusisuko, bet po akimirkos vėl grįžo į ankstesnę poziciją. – Mes tiesiog norėjom padėti vaikui, bet jei mūsų paslaugų nereikia, mes nusiplauname rankas. Pirmyn, paskui mane, - ir nuėjo visai ne į tą pusę, kur turėjo būti jų namas. Likusieji Prakčeriai nuėjo iš paskos.
Registratorius jautė pareigą perspėti atvykėlius, kad jie išklydo iš kelio, bet galų gale nutarė teikti pirmenybę dokumentams ir prisėdo ant savo visur nešiojamos sudedamos kėdutės studijuoti rekomendacijų.
Vakare Prakčeriai apėję visą planetą atsidūrė ten pat, iš kur buvo pradėję kelionę. Dalies lagaminų jie jau neturėjo, buvo kažkur pametę.
Le Diupenas buvo išskridęs, Registratoriaus irgi nesimatė, o Mažasis Princas jau miegojo, tad šeima pirmą naktį praleido po atviru dangumi.

Kitą rytą Mažasis Princas pabudo nuo neįprasto garso: už lango girdėjosi lyg ir kažkokio variklio ritmingas burzgimas, be to, virtuvėje viena į kitą skimbčiojo stiklinės ir visas namelis šiek tiek virpėjo. Iškišęs galvą laukan, už šimto metrų berniukas pamatė gulinčią ant nugaros ir knarkiančią misis Prakčer. Katė irgi pritūpė ant palangės pamatyti kas vyksta.
Mažasis Princas iššoko laukan ir nuskubėjo prie moters, o katė pasakė:
- Kaip kvaila.
Ir nubėgo slėptis po lova.
Netrukus berniukas grįžo su ponia Prakčer į namelį ir maloniai pasiūlė jai savo lovą.
- Tu labai malonus, nesitikėjau, - švelniai pasakė misis Prakčer ir atgulė lovon.
Katė iškart pabėgo laukan. Mažasis Princas surankiojo Prakčerių daiktus ir palydėjo juos į šalia esantį tokį pat namelį. Vivjen, arba sutrumpintai Vjen, tikriausiai pamiršo padėkoti, kai tuo tarpu jos tėvai buvo labai malonūs.

Kitą rytą į šią Marso pusę atburzgė savo traktoriumi Registratorius ir atvežė detales namui, tad misis Prakčer nuolat šūkaujant ir nurodinėjant užvirė spartus darbas. Dirbo visi, net baltarankė Vjen ir ta padavinėjo tėvui veržles ir reikiamus raktelius.
- Statyti namą labai paprasta, - aiškino Registratorius, - yra visos reikiamos detalės, tik dirbti reikia griežtai pagal instrukciją, kaip surenkant Lego žaidimus. Aš pats atvykęs pastačiau kelis namus, kad pirmiesiems atvykėliams būtų kur prisiglausti. Pamatysit, vakare jau kūrensite ugnį židinyje.
- Taip ir bus, - užsidegusi šaukė misis Prakčer, - tik pasiskubinkit, netinginiaukit. Ko ta katė čia vis maišosi?
- Ji mano, - drąsiai atsiliepė Mažasis Princas. Dabar jis jos jau nebijojo, jie susidraugavo po to, kai berniukas užleido jai savo lovą.
- Kvailai pasakei, - burbtelėjo katė ir pabėgo į kalnus. Iš ten ji stebėjo statybų karštinę.
Deividui Prakčeriui prisukinėti varžtus buvo vienas malonumas, juk jis buvo darbų mokytojas, tad visokie metalo ir medžio darbai jam buvo prie širdies. Jis net uždainavo Amerikos himną iš to malonumo. Motina jam pritarė, o netrukus laibu balseliu prisijungė ir drovioji Sju. Tik Vjen nepravėrė burnos, paslapčia žiūrėdama, kaip į dainavimą reaguoja Mažasis Princas.
Bet pirmas sureagavo Registratorius:
- Turiu pagirti, jūs labai gražiai dainuojate, bet leiskite priminti – čia Marsas, ne Amerika, ir nuo šiol jūs nebe amerikiečiai, o marsiečiai, todėl turėsime sukurti savo himną. Aš kaip tik pagalvojau, jei jau jūs susijusi su muzika, gerbiama misis a..., - šiek tiek sutriko, nežinodamas kaip vadinti Deivido Prakčerio žmoną, juk vadintis misis Prakčer galėjo tik viena esybė, - Siuzana, tai gal parašytumėt Marso himną?
- O, taip, ji būtinai parašys, juk taip, meilute? – atsakė misis Prakčer.
- Aš pamėginsiu, tik žodžių tai tur būt negebėsiu. Tam reikalingas literatūrinis pasirengimas, - išgiedojo misis Siuzana.
- O, dėl teksto, aš manau, mums neteks vargti. Regis, Mažasis Princas yra linkęs į visokio pobūdžio raštus. Kad matytumėt, kokius jis man laiškus rašo, - pagyrė Princą Registratorius.
- Aš galiu pabandyti, - pasisiūlė berniukas.

Galų gale vakare namas buvo baigtas. Mažasis Princas palinkėjo savo naujiems kaimynams labos nakties ir parbėgo į savo darbo kambarį rašyti teksto Marso himnui. Katė labai nustebusi įkišo galvą į kambarį, į kurį paprastai berniukas neužeidavo, paskui apėjo visas pakampes ir, neužuodusi pelės, taip nieko nesupratusi, nutipeno į miegamąjį ir įsitaisė ant lovos būdama tikra, kad Princas vis tiek netruks ateiti.
Bet praėjo ir vidurnaktis, jau ėmė rytuose aušti dangus, o vaikas vis dirbo. Katė dar kartą įlindo į keistą kambarį, vėl viską patikrino, galų gale stryktelėjo Princui ant kelių.
- Jau baigiau, - pasakė tas, - paklausyk. – Ir ėmė deklamuoti:
                                                                                                  Marse ganosi avys
                                                                                                  Ir veisiasi katės
                                                                                                  Gyventi Marse
                                                                                                  Yra puiku.
                                                                          Marsas Tėvynė
                                                                          Jis mūsų gimtinė
                                                                          Pareina garsas
                                                                          Koks puikus yra Marsas.
- Na, kaip? Tau patiko?
- Kaip kvaila, - tepasakė katė ir nušoko ant grindų.

Nekreipdamas dėmesio į kritišką katės įvertinimą Mažasis Princas nulėkė prie kaimynų namo ir ilgai nesvarstęs, ar ne per ankstus metas, pabeldė garsiai tris kartus. Iškart išgirdo piktą misis Prakčer balsą ir tik tada pagalvojo, kad amerikiečiai greičiausiai dar miega, juk Amerikoje laikas skiriasi nuo Marso nežinia kiek valandų. Beliko tik melsti, kad duris atidarytų drovioji misis Siuzana arba bent jau rimtasis Deividas Prakčeris, bet apie tą, kuri ir atidarė duris, Princas net ir nebuvo pagalvojęs. Tai panelė Vjen, pilnas vardas Vivjen.
- Atėjai mane pabučiuoti? - sutrikusiam vaikui drėbė mergaitė.
- Ne, ką tu, ir nepagalvojau, - ėmė gintis Princas.
- Kodėl nepagalvojai? Gal tu gėjus?
- Kas yra gėjus?
- Neapsimesk, mačiau kaip glamonėjaisi su tuo pilotu. Jis tavo boyfrendas?
- Tikrai nesuprantu, ką tu čia kalbi, - po truputį atsitokinėjo Mažasis Princas. – Aš atnešiau tavo mamai himno tekstą.
- Tai tu negalvoji su manimi bučiuotis? – toliau varė savo Vjen.
- Ne, ką tu, iš kur tu ištraukei? – įsmeigė akis į mergaitės blauzdas Princas. – Kai norėsiu bučiuotis, tada taip ir pasakysiu.
- O man visai ir nereikia. Mažius.
- Gerai, gal galime vakare susitikti už ano akmens ir aš tave pabučiuosiu. Tikrai, dabar kai pagalvojau apie tai, tai irgi užsimaniau.
- O kodėl ne dabar? – pamaiviškai spaudė Vjen.
- Bet gi mes dar beveik nepažįstami. Na, gerai, jei taip nori, - ir linktelėjo jos pusėn, bet durys prieš pat nosį užsidarė.
Buvo labai keista, jis net pamiršo savo himną. Vivjen su juo flirtavo. Jis nežinojo, ką šis žodis reiškia, bet suprato, kad būtent šiai situacijai jis tinka.


Tą dieną visi pasigedo vaikų – Vivjen ir Mažojo Princo. Tiksliau, pirma Mažojo Princo ėmė ieškoti katė. Ji vis sukinėjosi ir sukinėjosi apie naująjį Prakčerių namą, kol galų gale misis Prakčer neiškentusi šūktelėjo savo sūnui Deividui Prakčeriui:
- Deividai, gal žinai ko čia visą dieną ta katė slampinėja apie mūsų namą? Gal pas mus yra pelių?
- Nemanau, mama, kad jos taip greit pas mus užsiveistų. Gal ji ieško savo šeimininko?
- Kvailai pasakei, - sumurmėjo katė ir nuslinko šalin.
- Bet kodėl ieško pas mus? - nesiliovė mama. - Beje, o kur Vivjen, jos irgi nematyt nuo pat ryto?
Drovioji Sju pasijuto kalta dėl vaiko nepriežiūros, todėl pasiskubino įsiterpti su išgalvotu pasiteisinimu:
- Aš išsiunčiau ją pieno parnešti.
Ir pati suprato, koks nevykęs jos melas. Misis Prakčer nepraleido negirdomis tokios nesąmonės:
- Į kurią parduotuvę tu ją pasiuntei? Tą, kuri ant 53-ios ir Mainstryto kampo ar į ūkininkų kooperatyvą?
- Mama, - nutraukė egzekuciją Deividas, - aš mačiau ją su Mažuoju Princu einant į kalnus.
Bet ir dorai auklėtas darbų mokytojas melavo. Norėjo apginti savo mylimą žmoną. Sju dėkingu žvilgsniu pažiūrėjo į vyrą.

O Mažasis Princas su Vivjen tuo metu buvo nuogut nuogutėliai Prakčerių garaže naujutėliame Plymouth markės automobilyje, kurį Deividas per naktį surinko iš atsivežtų dalių. Abu buvo girti. Tai Vjen atnešė vidutinės talpos butelį iš gausios tėvo škotiško viskio kolekcijos, nors pats Deividas Prakčeris buvo negeriantis.
Tai buvo pirmas Mažojo Princo pasimatymas su moterimi. Mergina. Ne. Mergaite. Jai tebuvo dvylika.
- Manau, tave reiktų apipjaustyti, - sugalvojo naują pramogą Vjen.
- Ką? - išsigando Princas. Jis jau tiek daug su ja patyrė, kad tiesiog norėjo miegoti, naujo žaidimo nebūtų ištvėręs fiziškai.
- Tau neskaudės, tu jau pakankamai girtas, ką nors jausti. Amerikoje visus berniukus apipjausto.
- Tikrai? O kodėl?
- Toks paprotys, - vangiai aiškino Vjen. - Žydiška tradicija. Amerikoje kiekvienas laiko garbe būti žydu. Iš tikrųjų ten vieni žydai. Jų net daugiau nei kiniečių. Nesuprantu, kodėl reikia bijoti kiniečių, juk jie nieko nedaro. Žydai – kas kita. Jie visur kišasi, visus auklėja, viskam vadovauja.
- Ką apipjausto?
Vivjen neatsakė, tik ėmė kuistis automobilyje, ieškodama vaistinėlės.
- Štai ji.
Mažasis Princas tuo metu jau miegojo. Vivjen susirado žirkles, spirito, vatos ir binto. Tada padėjo vaistinėlės dėžutę Princui tarp kojų. Ant jos ėmė darbuotis su berniuko varpa. Pirma ją visą suvilgė spiritu, paskui dviem pirštais ištempė pakėlusi raukšlę, o kita ranka žirklėmis perkirpo ties varpos galvute. Princas suklykė iš skausmo ir iškart atsijungė. Kraujas tryško kaip iš fontano. Vjen mėgino jį stabdyti savo suknele, bet ta tuoj permirko visa. Naujutėlis automobilis buvo kaip po karo. Kaip karo ligoninės automobilis. Skubių operacijų fronto linijoje palata ant ratų.
Vivjen pastebėjo, kad perkirpo šiek tiek daugiau nei reikėjo ir dabar Mažojo Princo varpa neturėjo galvutės viršūnės ir atrodė kaip indėnas be skalpo. Tai ją prajuokino ir ji ėmė isteriškai kvatoti.

Iki pat vakaro Deividas Prakčeris žvilgčiojo į netoliese esančius kalnus, Marso kanjonus, lyg iš tikrųjų būtų patikėjęs savo melu arba tikėjęsis, kad tiesiog atspėjo vaikų pasišalinimo kryptį. Paskui prisiminė, kad vakar susimontavo automobilį ir juo galėtų aplėkti planetą ir parsivežti abu vakarienės.
Tada įėjo į garažą. Palubėje kabojo nuogas jo dukrelės kūnas, o automobilyje paskendęs kraujuose sėdėjo negyvas taip pat visiškai nuogas Mažasis Princas.

Kitą rytą Registratorius išbraukė iš savo sąsiuvinio dviejų planetos gyventojų pavardes.
Le Diupenas tą patį vakarą atsirado Marse ir pasiėmė su savimi Mažąjį Princą. Kur dabar jį skraidins, tiksliai nepasakė, bet pažadėjo, kad vaikas tikrai vėl bus gyvas.