2013. 08. 26.   Senatvės dienoraščiai.
Dar diena, kita ir nusiimsiu kaukę. Balius baigiasi. Laikrodis tuoj muš vidurnaktį, jau tyla muzika, prigęsta šviesos, svečiai skirstosi, bet matau vien nueinančių nugaras ir neįžiūriu veidų – taip ir liksiu nesužinojusi, ar visi tie žmonės, gyvenimo misterijoj buvę drauge su manim, buvo tikri, ar taip pat tik kaukės. Kas už jų? Kas už manosios?
Puotos menėse apsiblausė veidrodžiai. Kaip beįžiūrėsiu save, tikrąją?
Eime, mano kauke, ant priebučio, prisėskim ant slenksčio. Šios nakties mėnesienoj, po žvaigždėtu rugpjūčio dangum, pabūkim atviros, pabūkim nuoširdžios.
Tyla. Prieš rudens audras, prieš žiemą. Kokia tyla! Koks gilus dangus! Toj tyloj, toj gelmėj, pagaliau noriu būti savim.
Ačiū, kauke, už ištikimą tarnystę, kad nė karto neapnuoginai mano silpnybės, neleidai mirtinai sužeisti. Ačiū, kad šypsojais, kai tos šypsenos žmonėms reikėjo, nors man verkė širdis. Kad neišdavei mano paslapčių nevertiems, kad padėjai sugundyti tuos, kuriuos mylėjau, kad išduotai neleidai parodyti skausmo, kad... Mano kauke, o tie, kas mylėjo, ar tikrai mylėjo mane? Ar tave?
Puota baigiasi. Ar buvau laiminga?
Senatvėj pirmiausiai nutyla aukšti tonai, išblunka ryškios spalvos, užsimiršta tai, kas buvo gera ir vis sunkiau beįžvelgti danguj savo kelrodę žvaigždę, nes nebėra kur eiti. Tikrasis mano veidas dabar jau blyškus ir be jausmų kaitos, tik kartais dar šmėsteli nuoskauda – juk už viską, valgius, vyną, šviesas ir muziką mokėjau tikrais pinigais, tai kodėl, kodėl taip dosniai moka man likimas užkeiktu Judo sidabru?
Dar kurį laiką pabūsiu tarp žmonių, be kaukės, todėl jie manęs nebeatpažins, o aš gal dar pamatysiu, kaip kruopščiausia valytoja istorija su savo sese užmarštim iššluos menėj likusias šiukšles, nušluostys dulkes, kad ateinantiems po mūsų niekas netemdytų nuotaikos.