Esu tik ovalus, nedidelis veidrodis, pastatytas lentynoje, kur kartais padedamos ir šukos ar kvepalų flakonėlis. Didesnis (trigubas) veidrodis yra gretimame kambaryje, o ten ir vaikai mėgsta žaisti. Užtat aš, nieko netrukdomas, leidžiu dienas lentynoje. Žiūriu kažkur toli, už visų baldų – pro langą – į žaliuojančias pievas. Kokie ryškūs geltoni vėdrynai!
   Dažnai taip ir pražiopsau, jei kokį draugą šalia manęs pastato. Esu svajotojas. Visa, ką tik įsivaizduoju, mano paviršiuje atsispindi. Svajoju ne tik apie pievas, bet ir apie vazoną ant palangės, apie kraštelį užuolaidos, o kai pasuku rėmą – apie lempą arba apie masyvią medinę spintą. Kartais įsivaizduoju saulę, kuri pasiilgusi manęs, ateina į svečius saulės zuikučiais. Kas būna, kai nesvajoju? Nežinau – pats į save nepasižiūriu. Įdomu, kas tada manyje matosi?
   Būčiau visą laiką praleidęs svajonėse, jei ne vienas įvykis. Tą naktį svajojau kaip visada. Visi giliai miegojo, ir niekas neturėjo sudrumsti mano ramybės. Kartais į vidų patekdavo šviesa nuo automobilių. Šviesos ruožas perbėgdavo per lubas ir greitai pradingdavo. Jau būčiau įsivaizdavęs, kad važiuoju padėtas ant galinės sėdynės, o automobilio judėjimas vis labiau migdo, ir net burzgimas panašus į knarkimą. Tokia naktis, kad tik sapnuotum ir sapnuotum! Šiltai įsitaisęs po dulkių sluoksniu ėmiau snūduriuoti.
    Tik staiga, išgirdau garsą – spragtelėjo kažkas ties lempa, o dar ir parketo lenta sutraškėjo. Kas čia per vabzdys daužosi, kol visi miega? Tamsu. Kažkas sujudėjo. Prieš mane nutįso ilga gija, kuria žemyn leidosi voras. Kiekvienu rėmo pasisukimu pats save gąsdinau – vis sugirgždėdavau. Baldai buvo pasikeitę, tarsi netekę formos, ir kažkas labai tamsaus vis dar judėjo. Pro langą įsiveržė šviesos ruožas, vėl praslinko lubomis, viską paryškindamas. Įsižiūrėjau – keli vaiduokliai. Vienas tupėjo pasilipęs ant spintos, turbūt apžiūrinėjo teritoriją. Kitas lenkėsi prie lentynos – link manęs. Juodas veidas lėtai lėtai artėjo. Norėjau, kad kas prabustų iš miego, eitų, pavyzdžiui, atsigerti vandens. Įsitempiau visas – negalėjau nusigręžti ir apsimesti, kad nepastebėjau to vaiduoklio, į mane žiūrinčio. Negalėjau net įsivaizduoti nieko gražaus. Visas mano paviršius suskilinėjo iš baimės. Atrodė, kad ta šmėkla kiaurai per mane įkiš savo tamsų veidą ir išsineš visus mano sapnus. Tapsiu pajuodavęs, amžiams atskirtas nuo šviesos.
  Vaiduoklis paėmė mane nuo lentynos, nubraukė ranka ir visos dulkės, ir visi įskilimai paslaptingai pradingo. Galvojau, kad vaiduokliai pikti, kaip visi pasakoja – baisūs. Šitie naktiniai lankytojai buvo labai draugiški. Šnekėjo, kad jaukūs šitie namai... tik per daug dulkių. Pagyrė mane, kad gerai viską atspindžiu, kad manyje net patys gražesni atrodo. Galvojau, kad pasiliks čia gyventi ir apšluostys mano lentyną, bet vaiduokliai nusprendė keltis į kitus – tvarkingesnius namus. Gaila, būčiau naujų draugų įgijęs.
    Pasakojau šitą istoriją kvepalų flakonėliui, kuris tą naktį šalia manęs snaudė. Netikėjo flakonėlis, sakė, kad vėl kažką susvajojau.