Stovėdama aš jaučiu tylą
Tarp plazdančių atspindžių.
Neištvėrę akmenys skyla.
Svetimo balso nebegirdžiu.
Paliesta suvirpa oda
Tarsi vandenį palietus.
Nereikia netikros paguodos.
Svajonėms nebeliko vietos.
Aš žiūriu nejudėdadama,
Žinau, kas eina už manęs.
Užtenka gėdos man.
Upė užmarštį nusineš.
Lėtai rusena žvakė.
Troškimai liko vieni.
Niekas taip ir nepasakė,
Jog didžiuojasi manim.
Ką gi, man to nebereikia.
Lėtai slenka spindulys.
Iš laikrodžio išbyra laikas.
Aš uždarau senas duris.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-08-25 13:49:27
„Žinau, kas eina už manęs. / Užtenka gėdos man“ – yra ir paslapties, ir savikritikos.
Dėkui Vakarei už pastangas mokyti, bet kad mokinė jau labai bukai... užsispyrusi ;-)