Kar kar kar,
turiu gerą karmą,
karkia juodasparnė varna.
Ir, atvėrusi varinę burną,
rėkia žodį durną,
užgauna varnėną —
varguolį tarną.

Kar kar kar,
turiu drūčiai turtų,
saugo pulkas kurtų,
brangenybių ir sūrių,
lapių kailių sočiai,
užburti giros ąsočiai,
geria draugai geri —
raganos, bočiai
garbūs.
Gruody skrendam į Sočį.
Dabar ten ypač svarbūs...

Dar dar dar
darbo jai reikia mokintis,
kreivą raštą vos sukrapšto,
neužtenka gražios figūros  
ir aštraus snapo
nuo priešo gintis.
Krito trupiniai ant lapo
beržo partitūros
po garsios avantiūros
su ruda lape...

Kar kar ir dar dar
negražu garbę prarast...
Nutraukusi barnius
plast plast
ir išskrido į Varnius...
Pamiršo karmą.
Tikra varna.