Didinga ir graži
Virš ežero išplaukusi,
Degi liepsna širdy
Ir, rodos, vis dar lauki
Aidų medžioklės rago —
Parjoja Kunigaikštis...
Nubėga vilnimi
Šimtų žiedų pašvaistės.

Pakyla iš gelmės
Laiko rašyti lapai
Ir ima tau kalbėt,
Ką gilūs amžiai slepia,
Kieno vėle pražysta
Pakrantėj lelija,
Kodėl, kodėl negrįžta
Sūnūs namo, deja.

Gal per toli jie buvo
Ir tėviškę pamiršo?
Gal mūšio lauke žuvo
Ir sakalu pavirto?
Dabar tik gražią sakmę
Per visą žemę neša
Apie Kęstučio pilį,
Kur Galvėje neskęsta.

Kadais ne taip seniai
Ją apverkė Maironis.
Dainavo taip liūdnai
Apie senovės šlovę.
Gailėjo, kad tik kerpės,
Pelėsiai vieni veši,
Kad akmenys pamiršo
Narsių didvyrių dvasią.

.................................

Jei dainius vėlei grįžtų,
Širdis jo nebeverktų,
Sutiktų naujos plytos
Ir ąžuoliniai vartai.
Skliautais senosios menės
Daina laisvai skambėtų,
Kad tautoje gyvena
Žodžiai brangaus Poeto.