2013. 08. 24. 
Daug šią vasarą saulės, kartais net per daug, man, senai, sunku ir beištverti, negelbsti nė pavėsis. Bet žemaitiškas užsispyrimas nugali viską – įsitvėrusi vaikštynės, pačiam vidurdienį, per pačią kaitrą, išsiruošiau į miestelio šventę. Dar vieną kartą. Gal paskutinį? Vis dažniau taip pagalvoju, o tai ir pasakau, tik kažkas many su tuo niekaip nenori sutikti, laukiu, kad ir kiti pasipiktintų:
– Na ką tu čia kalbi? Gyventi dar ir gyventi...
Anksčiau taip ir būdavo, o dabar vis dažniau žmonės tik įdėmiai nužvelgia ir paprasčiausiai patyli, mąstydami kažką savo. Pasijuntu tarsi tame tylėjime būčiau išgirdusi mirties nuosprendį. Pati kalta, nereikia tampyti liūtą už ūsų, verčiau patylėčiau.
Graži mano Kartena, sutvarkyta, papuošta, rodos dar taip neseniai buvę maži, liauni skverelio medžiai jau dideli, puošnūs, o Vytauto Didžiojo metais pasodintas ąžuolas plačiai išskėtęs šakas tarsi apkabinti norėdamas, vešliai sulapojusios šį pavasarį gatvės pašaly surikiuotos liepaitės, kada nors išaugsiančios į gražuoles pavėsingas liepas – kai manęs jau nebus. Štai ir vėl. Kiek bėra gyvų iš tų, kurie  matė tą ąžuolą sodinant? Turėtų dar būti, nebedaug.
Stoviu išėjusi pro senosios Gagilų trobos kertę, klausausi muzikos – ten, prie šventoriaus vartų jau koncertuoja mūsiškiai; nupirkti ansambliai pasirodys vakare. Žmonių dar netirštai, būriuojasi, šurmuliuoja, tokie šiuolaikiniai, spalvingi. Tokie pat ryškūs ir prekybininkų balaganai, tik dar niekas neskuba pirkti.
Šnekteliu su vienu, kitu, pajuokauju. Nusižiūriu anam aikštės pakrašty pastatytus „Švyturio“ alaus firminius skėčius – jų pavėsy ant suolelių dar yra viena kita laisva vieta. Pasiryžtu – lėtai patraukiu per atvirą aikštės plotą ir net susigūžiu nuo daugybės įdėmių žvilgsnių, tarsi skaitau mintis:
– Tai jau tokia mūsų daktarėlė, su vaikštyne...
Atrodo, kad niekas nebežiūri į sceną, tik į mane ir aš pasijuntu lyg būčiau  scenoje, tyčia neskubėdama tipenu savo smulkiais parkinsonikės žingsneliais muzikos ritmu ir man gera. O tada įvyksta stebuklas – linksmai, atvirai nusišypsau, apžvelgdama žmones, jų veidai giedrėja, švinta ir atsako man mano kaimas gera, nuoširdžia šypsena.
Gyvenimą reikia ištverti.
Senatvę taip pat. Bet tai nėra sunku, nes nieko nebereikia daryti, kas reikėjo, jau viskas padaryta ir praeity nieko nebegalima pakeisti. Dabar tik būti, tiek, kiek skirta.