„To, kas per daug, man jau nebepakanka“
Suskambo žodžiai pasiglemžę tylą.
Nulaižęs druską nuo tavųjų rankų,
Sūrius krislus bespringdamas nuryju.

Jaučiuos lyg mirti būčiau išsiruošęs —
Panašią į visas našles regiu tave.
Baltų šilkų drabužiai kūną puošia,
Meti ant apverkto akmens laukų gėles.

Taip blausiai tavos akys šiąnakt mirga,
Lyg kas jas būtų dieną prigesinęs.
Mana venera, o manoji virgo
Aukščiau visų mergaičių ir merginų.

Šalia tavęs prarasiu sveiką protą,
Šešėlį, savastį, esybę atiduosiu,
Kad tik tavam šešėly per dienas kiurksočiau,
Kad tik arčiau esybės, savasties tavosios.

Aš tarsi apkerėtas mirti trokštu,
Bet tavo apžavai gyventi kviečia.
Virve apjuostas šoku vėl nuo bokšto,
Ir taip kaskart iš naujo, kol mes dviese.