Išslinkai taip tyliai, kaip ir atėjai.
Naktis per dieną niekad nebudėjo,
O kai kaklus ištempę klykia vyturiai
Nuo tamsos ataidi – vėjo vėjo vėjo.

Nuirkluoja įkandin ir tyli viltis
Sutemas šiandieną širdimi išvysti,
O čia lyg dieną gimus slepias paslaptis,
Kurioje  iš naujo  mėgstu pasiklysti.

Užkliūnu ir keliuosi, kaip dulkė pasimetęs
Ir vis šviesiau nei vakar  buvo -
Tik pasakyk, Naktie,  kodėl, kai būna metas,
Kodėl nepaprašai artumo:

Paliesti tavo veidą  - prisiglausti tyliai,
Rasą sukabinti ant žvaigždžių kampų,
Užsidaryti laisvėj kol dar galiu nebyliai
Nebyliai patylėti be svetimų balsų.