Suka ratą gandrai rudeninio dangaus karuselėj,
Paskrydėja, ir vėl lyg pakirpo sparnus ilgesys.
Ak, namučiai namai, dar šiek tiek, dar vienai minutėlei,
Ak, jausmų kibirkštis — gal ją lietūs šalti užgesys.

Tai skrajūnų dalia likt pulke. Tremtinių? Piligrimų?
Kiek ori jų gėla — anei garso giesmės ar raudos.
Iš aukštybių matyt, kaip ražienom jau šiurpsta arimai,
Tarp tamsių debesų spinduliai blausūs matos vos vos.

Vis aukštyn ir aukštyn. Karuselėj apsisuka galvos,
Kaip narkozė lengva širdžiai plyštančiai šis svaiginys.
Ko tikėtis dabar? Išturėti nei kritus nei alpus,
Kai pažinti erdves ar save išbandyt mėgini.

Tarp pilkų debesų sūkurys paukščių tolo nutolo,
Kol sutirpo visai už regėjimo mano ribų.
Tik dabar pajutau, kad brendu per nulytą atolą.
Kaip aš lauksiu dabar išlydėtųjų šiandien gandrų.