Tu atėjai
į mano baltą sapną
nematomas,
bet laukiamas labai,
kaip iš vaikystės
mažas piešinukas,
švelnus ir tikras,
mylimas tapai.

Iš pažadų skrynelės
laimė upėm liejos...
Iš paukščio skrydžio
žemę pamačiau...
Ryte su saule
mano viltys kėlės
ir vakare
užmigdavo greičiau.

Tu atėjai,
ir vėtrungėm pražydo
pakrantės gluosniai,
laukdami giedros.
Meldžiu,
prašydama
vasario ryto,
kad mano sapnas
nesibaigtų
niekados.

/2012/