Matė Mečius, kad Irutė labiau linksta prie Lino, bet nenorėjo pasiduoti. Šiaip ar taip jis gi pirmas pradėjo ją merginti. Jam ir turi būti pirmenybė.
Šokiuose Mečius skuba greičiau už Liną pakviesti merginą šokti, lydi į namus, nė artyn neprileisdamas Lino, bet tas irgi ne snaudžia.
Vos tik Mečius nors trumpam pasišalina,, Linas tuoj į jo vietą ir daugiau jau iki pat šokių pabaigos merginos nepaleidžia. Mečius iš tolo stebi juos abu ir, kai jie sušoka paskutinį šokį ir Linas pasitraukia pasiimti švarko, jis kaip mat prisistato prie Irutės, pasisiūlo ją palydėti ir abu kartu išeina pro duris.
Nebe pakęsdamas Mečiaus įžūlumo, Linas kartą rėžė jam į akis.
– Ko stengiesi, brolau? Negi nematai, kad ji tavęs nenori?
– Jeigu nenori, tai kodėl bučiuoja? – atkirto Mečius.
– Gerai mačiau koks ten bučiavimas. Stūmė nuo savęs ir tu ko tik nesugriuvai. Paskui pabėgo. Tokio bučinio aš nenorėčiau.
– Sekioji? Šnipinėji? Na ir vyras. Patarčiau per gegužines šilelio krūmuose pasižvalgyti. Ne tokių dyvų pamatysi. Esi tikra boba...
– Iš tavęs irgi ne kažin koks vyras, kad leidiesi panų stumdomas. Manęs dar nė viena neatstūmė. Bučiuosiu ir Irutę.
– Tai dar pamatysim, – netveria pykčiu Mečius, bet Linas, matydamas, kaip jis siunta, šaiposi toliau.
– Aš niekur neskubu. Palauksiu, kol ji pati mane pabučiuos.
– Nesulauksi, – net koja treptelėjo Mečius.
– Sulauksiu. Anksčiau ar vėliau – ji bus mano.
Kai lydi merginą Mečius, seka Linas, kai lydi Linas, seka Mečius. Jie viską mato, viską apie vienas kitą žino. Žino ar ilgai stovėjo atėję prie Irutės namų, ar greitai išsiskyrė, kiek laiko dar kalbėjosi, ar mergina juokėsi, ar buvo pikta. Žino, kiek katras  laikė Irutės ranką atsisveikindamas. Linas bandytų pabučiuot merginą, bet bijo. O jeigu ir jį prasivarys? Nelabai būtų smagu prieš Mečių. Linas nė kiek neabejoja, kad Mečius kažkur netoliese ir juos stebi.
Ir taip per visą mielą vasarėlę iki pat derliaus šventės... Ruduo šiemet gražus, sausas, saulėtas. Šventės diena pasitaikė irgi be lietaus. Pas tą patį Stonį sustatyti stalai pirkioje ir stancijoje. Nemažai padaryta alaus, yra ir „samagono“ bei naminio vyno. Pirmininkas leido paskersti kiaulę, buvo papjautas avinas ir daug paukščių. Išgert, užkąst buvo paruošti stalai pirkioje, o šokiai kieme.
Žmonių daugybė. Čia ir brigadininkas su žmona, fermų vedėjai, melžėjos, mechanizatoriai ir eiliniai sąžiningi kolūkiečiai, kurie nepraleido nė vienos lauko darbų dienos.
Tautiniais rūbais pasipuošusi Irutė, keliais trumpais žodžiais pradėjo šventę, pirmininkas rėžė kalbą, agronomas pakėlė tostą už pirmininką, už kolūkį, kolūkiečius ir gausų šių metų derlių. Grojant maršui, visi atsiėmė kuklius apdovanojimus. Mečius ir Linas gavo po vertingesnę dovaną. Abu gavo po rankinį laikrodį, kuriuos kaip ir kitiems įteikė Irutė.
Abu vaikinai buvo pasipuošę naujais kostiumais, baltais marškiniais, užsirišę vienas už kitą gražesniais kaklaraiščiais. Šaunūs, gražūs vyrukai – nieko neprikiši, o jau Irutė su tuo tautiniu aprėdu atrodė kažkokia ypatinga. Su balta, pūstom rankovėm bliūzele, ilgu klostuotu sijonu, raštuotu „kikliku“, stipriai įveržtu per liemenį, gintaro karoliais – atrodė tokia daili, laiba, aukšta krūtine lietuvaitė, kad tiesiog negalėjai atitraukti nuo jos akių. Mergaitė buvo truputį pasiryškinus antakius, blakstienas, o veidelio ir dažyti nereikėjo. Nuo šventinių įspūdžių, nuo visų dėmesio, nuo trupučio išgerto vyno ji atrodė taip gražiai, kad Mečius ir Linas vedžiojo ją akimis, nekreipdami dėmesio į svečių atlaidžias šypsenas.
Linas pirmas spėjo nutverti Irutę. Jie linksmai šoka, o Mečius stovi atsirėmęs į tvorą ir piktas juos stebi.
– Ko čia stovi vienas kaip stulpas? Ko nesilinksmini? – užkalbino pro šalį eidama mergaitė Bronelė. Kol nebuvo kaime Irutės, Mečius dažnai ją pašokdindavo. – Tokia šventė... Dar ne greitai kitos tokios sulauksime, – bet Mečius niūriai atsakė.
– Yra dar laiko. Spėsiu... – ir toliau liko stovėti prie tvoros, laukdamas progos prieiti prie Irutės.
– Tiek daug šokom, – sako Irutė, įpusėjus šventei, – ar ne laikas padaryti pertrauką?
– Su tavim šokti aš galiu be jokių pertraukų. Netgi be pietų pertraukos, – juokiasi Linas, – su tavim vienas malonumas...
– O aš pavargau ir išalkau. Nuo pat anksčiausio ryto ant kojų. Nebuvo kada net užkąsti. Gal einam prie stalo ko nors užvalgyti?
– Kaip pasakysi, – sutinka Linas, – užvalgysim, atsigersim, nuplausim dulkes ir vėl galėsim šokti.
– O aš jau nebe noriu. Vienas ir tas pats... Darosi nuobodu.
– Ar aš jau tau nusibodau? – nusigando Linas. – Galiu pasitraukti. Kaipmat atsiras, kas užims mano vietą. Visą vakarą Mečius ramsto tvoras...
– Visai ne, bet ir pats žinai, kas per daug, tas nesveika, – pasiteisino Irutė, – nusibodo ir ta muzika, ir tos dainos ir išvis tas alasas. Viską gadina tie pusgirčiai seniai su savo bobom. Ateina neva šokti, įsisuka į gražiai besilinksminančio jaunimo ratą ir tik stumdosi. Visaip staiposi, vaiposi ir gadina nuotaiką. Visą romantiką paverčia niekais. Tyčiojasi iš jaunų žmonių jausmų, kurie gal būt kam nors ir gimsta kaip tik to gražaus šokio sukūryje.
– Tai jau tikrai, – pritarė Linas.
– Dabar dar nieko, bet pamatysi, kas čia dėsis iki ryto... Bus pilna girtų, ne vienas dar išsivems, užvirtęs ant tvoros. Reikia sprukti kol dar laikas ir spėti išsinešti nors tuos įspūdžius, kuriuos norėtųsi prisiminti.
Linas su Irute dar ilgokai pasėdėjo prie stalo, gurkšnojo alų, užkandžiavo, kol pagaliau mergina pakilo.
– Ar jau eisim? – paklausė Linas.
– Tik palauksim, kol vėl užgros armonika. Tada visi išeis šokti ir mes išeisim niekieno nepastebėti, – atgal atsisėdo Irutė.
Neilgai teko laukti. Kai užgrojo armonika, jie, susiėmę už rankų, praėjo pro šokančias poras ir pro plačiai atkeltus vartus išėjo iš kiemo.
Kelio galiuką jie ėjo vieškeliu, o paskui pasuko į rasotą takelį pievoje. Juos dar ilgai lydėjo šventinis triukšmas, armonikos garsai, dainos, išgėrusių diedų šūksniai, kol galų gale viskas nutilo. Juos apsupo ramybę nešanti palaiminga nakties tyla.
Linui buvo smagu šokti su Irute, visą vakarą turėti ją arti savęs, glausti prie savo krūtinės, savo širdimi jausti jos širdies dūžius, jausti jos karštą alsavimą ant savo veido, bet dar maloniau va taip žengti kartu vienas šalia kito ir žinoti, kad jie vienas kitam labai svarbūs ir reikalingi. Linas taip kaip šokyje apkabino mergaitę per liemenį ir priglaudė prie savęs. Irutė nesipriešino.
Jie ėjo tylėdami, netarė nė žodžio, nenorėdami sudrumsti tos žavios nakties tylos, suprasdami, kad nė vienas lūpomis ištartas žodis nepasakys tiek, kiek šiuo metu pasako ši paslaptinga tyla.
Tai buvo neužmirštama dviejų jaunų žmonių pirmojo bučinio naktis...