pralaukia vienišas klajūnas
po eglių prieglobsčiu pratūno
kol juodas debesis praslinks
kol nugrumės tolyn perkūnas
nėra jis kūnas nors su kūnu
ir tik kantrusis derlių rinks
jei puoselėjo savo sodą
kas kukliai gerą sėklą sėja
tiems vainikus dygius nuims
ir pėstininkai gaus karūnas
nors juos aukoja atiduoda
dėl vertesnių išdavinėja
bus laikas ryškiai prisimins

ir kartais reikia tiek nedaug
o kartais nors tu nusišauk
neapsigauk iš karto brauk
neiššifruotą žodį
lauk